Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
Vonia (IIa.)

Share | 
 

 Vonia (IIa.)

View previous topic View next topic Go down 
AuthorMessage
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33950
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Vonia (IIa.)   Mon Oct 29, 2018 7:42 pm




Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33950
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Oct 30, 2018 6:18 pm



Tokiomis akimirkomis gailėdamasi, jog nusipirko dviaukštį namą, Ravenna po kurio laiko užlipa laiptais ir jaučia, kaip jai svaigsta galva nuo skausmo. Pakeliui dar spėjusi prigriebti viskio butelį godžiai iš jo atsigeria, nes tai, jos nuomone, veikė kur kas geriau nei bet kokie vaistai, ir pasiekusi vonią iš lėto nusimeta visus drabužius ir apžiūri save veidrodyje. Na, yra buvę ir blogiau, bet vaizdelis tikrai ne iš geriausių, todėl tik nežymiai susiraukia papūsdama lūpas. Adorai nepatiko, kai viskas klostydavosi ne taip, kaip ji buvo suplanavusi. Jai dar labiau nepatiko, kai agentūra ją informuodavo neteisingai, kaip ir buvo nutikę šį kartą. Todėl ji, švelniai pasakius, buvo suirzusi. Palenda po dušu, nusiplaudama visą kraują bei kitą purvą, ir jau pasijausdama daug geriau nei prieš tai. Išsiėmus vaistinėlę tvirtai apsiriša koją, kuri vis dar nežymiai kraujuoja, o susitvarkius su visa ta situacija dar apžiūri kitus sumušimus. Viskas gal ir nebūtų taip blogai, bet moters veidas tikrai atrodė nekaip, todėl visa nepatenkinta, kad turės sėdėti namuose, kol mėlynė nors kažkiek užgis, dar kartą užsiverčia viskio butelį. Susiradusi švarius apatinius juos apsirengia ir užsimeta ploną šilkinį chalatą, kadangi tingėjo vargintis ir rengtis kažką daugiau. Dar kartą žvilgtelėjusi į savo veidą nežymiai susiraukia ir po kelių stiprių rusiškų keiksmažodžių galiausiai nukeliauja koridoriumi nešina viskio butelaičiu.
Back to top Go down
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33950
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Sun Jan 20, 2019 11:28 pm



Užlipusi laiptais į viršų ir pasiekusi vonios kambario duris, atsisuka patikrinti, ar Emilis seka paskui ją. Įeina į patalpą iškart patraukdama prie spintelės, iš kurios išsitraukia vaistinėlę. Tik ta vaistinėlė nebuvo kaip visų įprastų žmonių. Šioje buvo visokiausių įrankių, skirtų kulkų išėmimui, žaizdų siuvimui ir kitokių rimtų sužeidimų tvarkymui. Radusi reikiamas priemones, Aviana jas dar kartą steriliai išvalo ir pasideda ant spintelės. Viską daro susikaupusi, daugiausiai todėl, kad nenori mąstyti apie visus kitus dalykus šią akimirką, nes tikrai pratrūktų. Atitempusi prie sienos stovinčią kėdę arčiau kriauklės, atsisuka į Markovic,- Sėskis,-mosteli į kėdę ir pati trumpam išeina iš kambario, o grįžta su degtinės buteliu,- Gali prireikti,-priduria paduodama jį vaikinui ir vėl grįždama prie savo smagiosios įrankių kolekcijos. Susikelia plaukus į netvarkingą kuodą, susiranda pirštines, ir jas užsidėjus atsisuka į vaikiną. Dar kartą akimis perbėga jo veidu, o tuomet suvilgo vatos gumulėlį spiritu ir pradeda po truputį valyti visas žaizdas, nes pirmiausiai norėjosi atsikratyti viso to kraujo,- Taip neturėjo atsitikt,-sumurma neištvėrus ir pasiima švarios vatos, ją vėl suvilgydama spiritu, o panaudotą išmesdama,- Ir visa tai mano kaltė. Bet tai nepasikartos,-ištaria tvirtai ir vien iš jos balso galima suprasti, kad tiems, kurie nusprendė taip su ja žaisti, užsibaigs tikrai liūdnai. Nes nors šią akimirką Aviana to nerodė, bet buvo tokia siaubingai įniršusi, kad norėjo tuoj pat ką nors nužudyt savo plikom rankom. Ir planavo būtent tai ir padaryti, vos tik susitvarkys su Emiliu.
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8286
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Amara, Elisa, Caesar, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Mon Jan 21, 2019 12:12 am



Nenoriai išlipęs iš mašinos Emilis patraukė Avianos namų link ir nieko nesakęs lėtais žingsniais įėjo į jos namo vidų. Koridoriuje lėtai nusiavė batus ir nusivilko paltą, jį pasikabindamas. Emilis retai kada mažai kalbėdavo, bet šią akimirką jokie žodžiai nepaliko jo lūpų. Viduje tiesiog kovojo su visa emocijų ir jausmų virtine, kuri nedavė ramybės. Kai mergina pasuko laiptų link, Markovic sudvejojo. Nenorėjo čia būti. Visais kitais atvejais jis su malonumu pasiliktų pernakvoti pas ją, bet šiandien jam norėjosi pabūti vienam. Su savo mintimis, su savo jausmais, kurių jis iki galo nespėjo išnarplioti. Ir vargu ar tai padaryti jam pasiseks artimiausiu metu. Po kelių minučių tyliai atsiduso ir pačiupinėjo savo veidą, kuris tiesiog tvinksėjo ir perštėjo iš skausmo. Muštynėse dalyvavo ne kartą, tačiau retai būdavo tas, kuris viską pradėdavo. Jis dažniausiai padėdavo draugams, užgindavo silpnesnį ar apsigindavo pats save. Užlipęs laiptais į viršų, įžengė į vonios kambarį ir jį nužvelgė. Žvilgtelėjo trumpam į save veidrodyje ir nesmagiai pakraipė lūpas. Vaizdelis tikrai netenkino. Plius visas papildomas kraujas nepridėjo žavesio. Atsisėdęs ant kėdės jis įsmeigė savo žvilgsnį į Baudelaire ir nulydėjo merginą žvilgsniu, kai ši trumpam pasišalino iš kambario. Žvilgsnį sutelkė ties jos vaistinėlę ir tyliai caktelėjo liežuviu. Išvydęs grįžusią merginą su degtinės buteliu, Markovic šiek tiek nudžiugo. Alkoholio šią akimirką tikrai neatsisakys. Užsivertęs butelį gurkštelėjo didelį gurkšnį ir net nesusiraukė. Skausmas nuo sumušimų buvo žymiai didesnis, nei tas degtinės stiprumas, jaučiamas gerklėje.
- Ačiū...už pagalbą.- tylesniu, šiek tiek užkimusiu balsu sumurma, nuleisdamas butelį sau prie šono ir šiek tiek susiraukdamas, kai Aviana ima su spiritu valyti jo žaizdas. Velniškai perštėjo. – Laiko neatsuksi atgal, tebūnie,- truktelėjo pečiais, gerokai apsiraminęs. Bent jau taip atrodė iš išorės, nes viduje ugnikalnio lava vis dar kunkuliavo. – Tai ne tavo kaltė,- garsiau pridūrė, pažvelgdamas į jos tamsias akis. – Prižadėk man, kad nieko dėl to nedarysi. Aš nenoriu, kad tu veltumeisi į bereikšmį konfliktą su jais,- uždėjęs savo vieną ranką ant Lilith riešo, jis nuoširdžiai prabilo, viltingai žiūrėdamas į jos akis. – Kerštas tau nepadės pasijusti geriau. Susitvarkysi su vienais, atsiras kiti. Ar ne taip pas jus veikia?- Emilio balsas skambėjo neutraliai, nebebuvo įniršęs, tačiau puikiai galėjo pastebėti merginos dabartinę būseną. – Aš matau, jog tau tai rūpi...,- paskutinį žodį ištarti buvo keistoka, žinant jų situaciją. – Tačiau paleisk tai...Aš pasitrauksiu. Juk to ir norėjai.- pirštų pagalvėlėmis perbraukęs per jos dilbį, nuleido ranką ir tyliai atsiduso, atsigerdamas dar gurkšnį degtinės, tikėdamasis, kad tai bent kiek numalšins visą erzinantį skausmą.
Back to top Go down
Online
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33950
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Jan 22, 2019 12:15 am



Aviana niekada nebuvo iš tų, kurie veltui aušina burną, o dabar, jausdamasi taip, kaip jautėsi, išvis neturėjo noro kalbėtis. Todėl neketino bandyti kažko išpešti iš Emilio, nes žinojo, kad tai beprasmiška. Be to, nujautė, kad jei ir pradėtų klausinėti, tai tik sulauktų klausimų atgal, o Lilith nebuvo įsitikinusi, ar gali su tuo tvarkytis šį vakarą. Visą situaciją blogino faktas, jog Baudelaire žinojo apie Markovic praeitį ir tai, jog jo vaikystėje buvo be galo daug smurto. Todėl matydama jį tokios būsenos negalėjo nesijausti kalta. Ir būtent šitas jausmas jai buvo toks nepažįstamas ir svetimas, kad ji net nenutuokė, kaip reiktų su juo tvarkytis. Jautėsi nesava, įsiutusi ir įsitempusi, tačiau šią akimirką turėjo vienintelę užduotį – pasirūpinti, kad Emilis būtų saugus,- Neturi apsimest, kad esi ramus. Žinau, kad taip nėra,-tyliai sumurma klausydamasi Lemaro žodžių ir jo ne itin pavykusių bandymų užglaistyti viduje verdančias emocijas. Iš dalies Aviana norėjo, kad jis pratrūktų. Kad išrėktų, kaip jos už visa tai nekenčia, kaip daugiau nenori jos matyti ir kaip visas šitas pasaulis jį verčia šlykštėtis. Juk tuomet viskas būtų kur kas paprasčiau ir Lilith galėtų jį paleisti,- Emili, baik,-nukerta nežymiai papurtydama galvą ir sutikdama jo žvilgsnį,- Tai yra visiškai mano kaltė. Neturėjau leist viskam nueit taip toli ir turėjau geriau tave apsaugot,-nusuka žvilgsnį išmesdama dar vieną vatos gumulėlį ir baiginėja valyti žaizdas. Klausydamasi tolimesnių vaikino žodžių tyliai, kiek pašaipiai nusijuokia ir užsispokso į kažkokį tašką priešais save,- Tu klysti. Tai nėra bereikšmis konfliktas. Niekas neturi teisės man nurodinėt, kaip turiu gyventi ir su kuo bendrauti,-nejučia kumštyje sugniaužia laikomą vatą, tačiau netrukus atsipeikėja ir dar kartą apžiūri vaikino veidą,- Ir kerštas padės. Jis visada padeda. Tu tiesiog nepažįsti manęs, Emili. Bent jau ne taip, kaip tau atrodo. Jei manai, kad galiu ramiai sedėt ir žiūrėt, kaip vyksta tokie dalykai, tai velniškai klysti. Ir manęs perkalbėti tau nepavyks,-atsako ramiai, tvirtai įsitikinusi savo tiesa ir neketindama keisti nuomonės. Juk Aviana didžiąją dalį gyvenimo buvo mokoma keršyti. Ji negalėjo taip paprastai imti to ir išsižadėti, tai buvo jos dalis. Ir dažniausiai ji tiesiog nemokėdavo elgtis kitaip. Markovic prabilus apie rūpestį, keliom sekundėm sustingsta spoksodama jam į akis, pati tiksliai nesuprasdama, kaip turėtų reaguoti į tokius žodžius. Negalėjo jų paneigti, bent jau tikrai ne šį vakarą. Bet kalbėti apie tai garsiai irgi nebuvo lengva,- Išgerk dar, nes tuoj pradėsiu siūti,-tarsteli išimdama specifinę adatą ir siūles. Atsistoja tarp Markovic kojų, priartėdama prie jo tiek, kiek buvo įmanoma, ir palinkusi virš jo veido dar kartą akimis per jį perbėga,- Norėčiau būt savanaudė, bet negaliu tokia būt. Kas yra visai ironiška žinant mane,-nežymiai šypteli, bet tas šypsnis nepasiekia jos akių, kurios vis dar išlieka rimtos,- Juk dabar puikiai suvoki, kodėl tau reikia laikytis toliau nuo manęs. Negaliu tau leist būt viso šito dalimi. Tu tikrai nusipelnei geriau,-vos girdimai priduria ir supratusi, kad pasakė per daug, nutyla ir giliau įkvėpia,- Pasistenk nejudėti,-ištaria ir nieko nelaukdama imasi siūti vaikino antakį, viską darydama atsargiai, kruopščiai ir tiksliai, nes juk tai toli gražu nebuvo pirmas kartas.
Back to top Go down
Emil Lemar Markovic

It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Priority : GIVE BACK MY BOOK AND TAKE MY KISS INSTEAD
Posts : 8286
Location : THE ONLY PEOPLE UP AT 3 AM ARE IN LOVE, LONELY, DRUNK, OR ALL THREE.
Accounts : Colette, Oscar, Amara, Elisa, Caesar, Carmen
Name : Akvilė
It’s funny how artistic we become when our hearts are broken.
Emil Lemar Markovic

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Tue Jan 22, 2019 9:09 pm



Emilis buvo labiau nurimęs, jo veidas nebuvo perkreiptas pykčiu ar įniršiu, tačiau viduje jis degė. Degte degė susikaupusiomis emocijomis ir jausmais. Atrodė, jog nežinojo, kur dėtis. Kad ir kaip Avianos draugija jam patiktų, jis turėjo paprasčiausiai ją paleisti. Ir tai padaryti atrodė kaip velniškai sunki misija šią akimirką. Juk tai turėtų būti taip lengva, žinant, kad jie dažniausiai tik dalindavosi vienas su kitu lovomis, bet viskas buvo sudėtingiau. Susipynę dviprasmiški jausmai šiai rudaplaukei neleido Emiliui taip lengvai pasitraukti, tačiau šiandieninis įvykis restorane paskatino viską. Jis nenorėjo gyventi tokio gyvenimo. Kiekvieną kartą vis daugiau laiko praleidus su Aviana, apsilankytų pas jį neaiškūs tipeliai ir apskaldytų jo kaulus. Neatrodė kaip labai geras pasirinkimas.
- O ką nori, jog daryčiau? Daužyčiau daiktus? Trankyčiau sienas? Rėkčiau ant tavęs? Ar tau tai suteikia kažkokį nepaaiškinamą malonumą?- šiek tiek pamiršęs žodžių filtrą kiek garsiau užklausė, žvilgsnį įsmeigdamas į merginą. Jis nekaltino jos dėl to, kas įvyko, bet dėl visos šitos situacijos jautėsi vis dar suirzęs. Nesuprato, kaip jai iš viso tai turėtų atrodyti kaip normalus gyvenimas. Jų požiūriai skyrėsi kaip diena ir naktis, todėl jis taip ir nesuprato tos nepaaiškinamos traukos, kuri niekaip neapleidžia vaikino. Atrodė, jog su malonumu dabar ragautų jos saldžias lūpas, glausdamas jos laibą kūną šalia savojo, bet tuo pačiu taip neteisinga. Juk ne kartą išgirdo iš pačios Baudelaire, jog neturėtų jis čia būti, tad greit tą ir padarys. Pasišalins. Vardan visų ramybės. Tik vis dar nežinojo, kaip tą geriausiai padaryti ir ar iš viso jis tai sugebės. – Būtent. Kodėl tau reguliuoja, su kuo tu leidi laiką ir su kuo ne? Kodėl tu esi stebima? Kodėl esu sekamas? Ar tai kartosis ir toliau? Ar man jau dabar pradėti nerimauti dėl savo gyvybės?- Emilio balso tonas pakilo dar labiau, o jo skvarbus žvilgsnis niekur nesitraukė. Buvo susikoncentravęs ties mergina ir stengėsi išlikti ramus vietoje, kad Lilith galėtų gerai susiūti jo antakį. Nesinorėtų vėliau komplikacijų ar kreivo antakio. – Jei tau reikia priežasties kažkam išmalti snukius, tai taip ir sakyk, nes kerštauti dėl to aš nežadu.- galiausiai nuleido akis žemyn, atsitraukdamas trumpam, jog galėtų atsigerti dar gurkšnį degtinės. Jau žinojo, kad grįžęs namo jis tiesiog prisigers ir leis pasinerti į transą, taip pamirštant apie visą skausmą ir problemas, netikėtai užpuolusias. – Ir žinoma, kad aš nepažįstu tavęs, nes tu man to net neleidi padaryti,- caktelėjo liežuviu, sumurmėdamas panosėj ir vėl kilstelėdamas galvą, jog Aviana galėtų pabaigti siūti jo antakį. – Aš jau esu to dalimi. Nesimato?- ranka pamosikavo į savo išgražintą veidelį ir užsispoksojo į merginą, bandydamas bent kažką išskaityti iš jos veido.
Back to top Go down
Online
Aviana Lilith Baudelaire

You are wicked, and you are cruel, but my god, are you divine. Oh darling, how you burn.
Priority : careful. she crumbles empires with that laugh.
Posts : 33950
Accounts : celeste, elettra, max, neira
Name : Gabrielė
Aviana Lilith Baudelaire

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   Yesterday at 1:45 pm



- Aš noriu, kad tu neapsimestum, jog nieko nenutiko. Noriu, kad nesistengtum manęs neįžeisti ar kaip nors užgauti, o tiesiog pripažintum, kad visa tai yra nesąžininga, neteisinga, ir tu nenori turėti su tuo nieko bendro,-kiek pakėlus balsą atsako Emiliui spoksodama jam tiesiai į akis ir šį kartą pati nefiltruodama nieko, ką sako. Tvardytis darėsi vis sunkiau, nes Avianos viduje virė be galo daug emocijų ir jas sulaikyti atrodė neįmanoma. Ypač kai žinojo, kad tie vyrai, sumušę Emilį, dabar vis dar vaikšto sau patenkinti žemės paviršiumi. Aišku, tai nesitęs ilgai, bet kiekviena sekundė ją vertė vis labiau širsti. Vaikinui pradėjus atakuoti ją klausimais, kilsteli antakius nežymiai atsitraukdama ir giliau įkvėpia oro,- Tai nesikartos,-ištaria tvirtai ir ramiai, visiškai įsitikinusi savo tiesa. Ji tikrai nesiruošė leisti, kad kažkas panašaus atsitiktų dar kartą,- Jei reikės, aš išvyksiu iš Paryžiaus, bet galiu tau pažadėt, kad tai tikrai nesikartos. Bet tau vis vien reikia būti atsargesniam. Pasirūpinsiu tavo saugumu kiek tik įmanoma, bet turi būti budrus,-sumurma kalbėdama tarsi apie visiškai įprastus dalykus, nes, pačiai Lilith tai ir buvo įprasta. Ji buvo pratusi ilgai neužsibūti vienoje vietoje ir išnykti būtent tada, kai reikalai pradėdavo blogėti. Galbūt tai ir buvo geriausia išeitis šitoje situacijoje – išvykti neatsigręžiant ir palikti visa tai praeityje. Bėda buvo ta, kad Aviana nenorėjo to daryti. Anksčiau visko palikimas ir naujo gyvenimo pradėjimas ją žavėjo, bet šį kartą ji nesijautė tam pasiruošusi, ir dėl to tik dar labiau pyko ant savęs,- Tau ir nereikės kerštauti, Emili. Ir tai nėra šiaip noras kažkam išmalti snukius. Tie žmonės to nusipelnė, ar nesupranti?-kiek griežtesniu balso tonu užklausia, tačiau jos rankos išlieka tvirtos ir ji toliau tęsia savo darbą ties Markovic antakiu, kol vaikinas nenusprendžia sujudėti. Tyliai atsidūsta atsitraukdama su adata rankoje ir trumpam užsimerkia,- Nori mane pažinti? Puiku,-gūžteli pečiais neįskaitomu žvilgsniu spoksodama į Lemarą ir jam vėl kilstelėjus galvą tyloje baigia susiūti jo antakį. Pasitraukia prie kriauklės, kur išvalo visus įrankius ir pradeda tvarkytis, vis dar neištardama nė žodžio. Nusiima pirštines, kurias iškart išmeta į šiukšliadėžę, ir galiausiai atsisuka į Emilį,- Nori sužinoti, kas aš tokia? Aš žudikė, Emili. Man moka už tai, kad atimčiau žmonių gyvybes. Pavojingų ir galingų žmonių. Ir ne, aš nesijaučiu blogai tai darydama. Atvirkščiai, man tai patinka. Atlieku savo darbą nepriekaištingai ir nepalieku jokių pėdsakų,-gūžteli pečiais stiklinėmis akimis spoksodama į Markovic ir kalbėdama ramiai, nors žinojo, kad jos žodžiai bus lemtingi ir tik padės tašką šiuose santykiuose, nes juk Emilis pagaliau supras, apie ką ji kalbėjo visomis tomis užuominomis. Supras, kad ji tikrai nėra geras žmogus ir kad jam reikia laikytis kuo toliau nuo jos. Ir nors Aviana siaubingai nelaukė to pasikeitusio vaikino žvilgsnio, kuris jai nieko nereikšdavo, jei tai būdavo bet koks kitas žmogus, ji žinojo, kad turi tai padaryti. Galbūt todėl, kad dėl jai sunkiai paaiškinamos priežasties ji nenorėjo meluoti Markovic. O gal tiesiog suvokė, kad jis turi į ją žiūrėti kaip ir visi kiti – kaip į pavojingą, žmogiškų emocijų nesugebančią jausti šaltakrauję žudikę. Juk ji tokia ir buvo. Ir nors šalia Emilio tokia nesijausdavo, juk visa tai buvo tik iliuzija,- Tam tikriems žmonėms atrodo, kad mano santykiai su tavimi kelią pavojų mano misijoms. Taip nėra, bet jie iš dalies teisūs. Neturėčiau priartėti prie jokio žmogaus taip arti. Ir nesu priartėjusi, bet tu tapai išimtimi. Žinau, kad turėjau būt atsargesnė, turėjau neprisileisti tavęs taip arti, bet dabar jau tam per vėlu. Bet kokiu atveju, dabar tu viską žinai ir galim tai užbaigti. Nebent turi dar kokių nors klausimų,-ironiškai šypteli pakreipdama galvą, maskuodama viską, ką dabar jautė ir tą jai nepažįstamą sunkumą krūtinėje, kuris atsirado vos supratus, jog dabar ji tikrai nebegalės susigrąžinti to, ką turėjo kartu su Markovic. Ir nors buvo treniruojama tokioms situacijoms visam gyvenimui, šį kartą ji nesijautė pasirengusi. Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino, kadangi žiūrėti į jį darėsi sunku, susideda visus savo įrankius į reikiamą spintelę ir ją užrakina, o atsitiesusi abiem rankom pasiremia į kriauklę ir nuleidžia galvą,- Puikiai supranti, kad jei bandysi apie tai kam nors papasakoti, gyvas neliksi. Ir tikrai nenorėčiau, kad taip atsitiktų, todėl turi būti atsargus,-sumurma suspausdama rankas į kumščius ir vis dar negalėdama suvokti, kokį sprendimą tik ką priėmė. Bet kelio atgal nebebuvo ir dabar Aviana tiesiog norėjo, jog viskas pasibaigtų. Nes nebuvo įsitikinus, kiek ilgai ji dar gali čia stovėti,- Gali pernakvoti čia, aš nesipainiosiu tavo kelyje ir taip būtų saugiausia. Arba mano vairuotojas parveš tave namo,-pasukus galvą į Emilį ištaria ir keliom sekundėm, vos pastebimai sugeba nuleisti tam tikrą uždangą ir žvilgsniu pasakyti vaikinui pakankamai nemažai, jei tik jis sugeba tai įžvelgti. Bet taip pat staigiai, kaip tai atsitiko, tai ir užsibaigia, ir Aviana vėl tampa visiškai neįskaitoma.  
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: Vonia (IIa.)   


Back to top Go down
 

Vonia (IIa.)

View previous topic View next topic Back to top 
Page 1 of 1

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Aviana Baudelaire-