Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 2

Share | 
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2
AuthorMessage
avatar

Mimicking me is a fucking bore, I fucked my way up to the top.
Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 487
Accounts : India, Wolfgang, Nemesis.
Name : Patricija.
Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 6:35 pm


Amadeus nežinojo ką reiškia gėdytis savo kūno. Meilė madai reiškė absoliutų pasitikėjimą tuo kaip atrodo, o noras nešioti iššaukiančius ir ekscentriškus rūbus taip pat buvo neatsiejamas nuo apsinuoginimo arba balansavimo ties apsikvailinimo riba. Todėl stypsodamas pusnuogis, tik su brangiais apatiniais, kurių firma buvo aiškiai parašyta ant gumos palei klubus, jis buvo užtikrintas, kad atrodė gerai. Buvo akivaizdu – išvaizdą prisižiūrėjo. Neryškus, tačiau įžiūrimas pilvo presas, dailiai ruda oda, stiprios šlaunys ir blauzdos, bicepsai ir tricepsai, gana netikėtai platūs pečiai – gal net ne itin proporcingai, turint omeny koks smulkutis buvo. Matėsi, kad Amadeus buvo kankinamas nemenko plaukuotumo, tačiau jį bandė suvaldyti peiliuku ir skutimosi mašinėle – tiek ant krūtinės, tiek papilvėje, tiek pažastyse. Apatiniai, tiesa, visa kita pridengė. Jis atrodė kaip stipriai savimi besirūpinantis – kvepėjo puikiai, kūnas buvo kasdien tepamas kremu, kojų pirštai vos prieš kelias dienas liesti rūpestingos pedikiūro specialistės. Jeigu jo vaidinimas ir nebus tikru menu, bent jau jo išvaizda tikrai buvo verta geriausio Renesanso menininko teptuko ar pieštuko. Keista, kaip išskirtiniai, gal net nebūtinai akį traukiantys bruožai buvo susidėlioję į tokį patrauklų paveikslą. Paveikslą, kuris visai nesutriko, kai ir Yurijus nusprendė mesti jam iššūkį. Patenkintas nusišypsojęs, net jeigu ir pabandė šypseną užčiaupti (tiesa, ne itin sėkmingai), Medicci krenkštelėjo ir ėmėsi monologo. –Kaip galėjau būti toks suknistai aklas? Nematyti to, kaip elgeisi? Kaip mane niekinai? Kaip iš manęs šaipeisi? – pradėjo griežtai, vis žvilgtelėdamas į rankoje laikomą knygutę. – Per ilgai dėl tavęs kankinausi. Per ilgai bandžiau tau patikti. Jau supratau, niekaip negalėčiau tau įtikti, tai kam dar stengiuosi? Visada buvau per prastas. – jausmingi žodžiai bėrėsi iš sodriai rausvų lūpų ir Amadeus, rodos, pasikeitė. Veidą perkreipė tokia emocija, kad atrodė, jog jis viską jaučia iš pat širdies gelmių. Sugriebęs Yurijaus ranką, truktelėjo jį į viršų ir padarė vietos ant kėdės. Neįspėjo, neperspėjo. Netikėtumai juos, rodos, sekė kiekviename žingsnyje. Sugriebė vyro liemenį, prilaikydamas, kad jis iš netikėtumo nenukristų. – Atidaviau tau visą save ir to vis tiek nepakako. Vis tiek turėjai su juo permiegoti, mm? Ko tau nebuvo gana? Manęs? To, ką tau daviau? Atidaviau viską, ko dar iš manęs norėjai? Nebeturiu tau ką duoti. – išklykė tiesiai Yurijui į veidą. Tiesa, kiek improvizavo, ypač apsimesdamas, kad moters veikėjas tapo vyru, tačiau buvo įsitikinęs, kad nuo esmės nenuklydo. Staiga pasilenkęs, nusiplėšė apatinius ir sviedė juos į šoną, piktai numesdamas ant režisieriaus stalo. – Štai, aš čia – toks, kokį matai. Neturiu daugiau ką tau pasiūlyti. Nieko neslepiu. Neapsimetinėju. Arba myli mane ar ne. Arba trankaisi su kitais arba ne. – klyksmas užstrigo gerklėje ir Medicci veidas dar kartą persimainė. Iš pikto ir pašėlusio jis tapo pažeidžiamu ir jautriu, blakstienos suvirpėjo, vyras trūkčiojamai įkvėpė. – Tai kaip? Kiek dar leisi man kankintis, kol pagaliau pasakysi ką man jauti?
Back to top Go down
avatar

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1293
Accounts : tristan dupont, theodorus Cort
Name : ineta
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sat Dec 08, 2018 7:44 pm


Kai ji išėjo, paliko jį skęsti klampioje melancholijoje. Ne, neskęsti - plūduriuoti. Agonijoje. Nes tik mūza galėjo nulemti režisieriaus likimą. Bet ji paėmė tušinuką, atvertė tuščią puslapį...ir neužrašiusi nė žodžio išėjo pro duris. Prabėgo trys metai ir bene pusmetis po paskutinio ir tragiškai pasibaigusio jų susitikimo. Vyro kūnas per tą laiką nusilpo. Žalingi įpročiai ir nestabilus gyvenimo būdas atsiliepė sveikatai. Iškilę šonkauliai, ne be toks ryškus pilvo presas, sumažėję rankų ir kojų raumenys - kiekvienas aplaidus jo žingsnis žalojo vaikino kūną, tačiau tam jis nesipriešino. Galbūt jo oda nežvilgėjo ir nekvepėjo brangiais kvepalais, tačiau joje jautėsi puikiai. Karaliui nereikėjo naujų drabužių, kad išlaikytų savo titulą. Na, bent jau ne Yurijui. Jis godžiai nužvelgė šalia stovinčio vyro kūną, negalėdamas nuslėpti akivaizdaus geidulio, pažadinto iš tamsiausių širdies kertelių. Jam kalbant Bialkowski tolygiai kvėpavo. Mintyse kartojo žodžius, kuriuos aštuoniolikos tarė pats, kiekvieną kartą menkai šyptelėdamas, supratęs, jog Amadeus improvizuoja. -Aš tavęs niekad neprašiau atiduoti visko,-po nemenkos pauzės prabilo. Jis atsargiai nuėmė vyro ranką sau nuo liemens, palikdamas ją kaboti šalia klubų. -Nejau ir tu tiki, kad aš juo permiegojau?-užsimerkęs apglėbė save per pečius ir nulipo nuo kėdės. Norėjo juoktis, tačiau būdamas profesionalu tramdė kylantį krizenimą suspaustomis lūpomis ir nusuktu žvilgsniu. Stengėsi prisiminti apie ką ši istorija. Nors tėvas niekad to neakcentavo, tačiau Ignacy puikiai suprato, kad ši pjesė parašyta apie jį ir mamą. Bundančią Ukrainą. Galbūt todėl tie žodžiai taip lengvai nugulė jam į galvą, atrado stalčiuką sieloje, iš kurio nedingo jau keletą metų. Tiesa, šią pjesę parašė ne Bialkowski, o jo draugas, tad technika neprilygo tėvui, tačiau visumoje sudarė nebloga vaizdą. Vertą scenos. -Manai, jog turi teisę ateiti čia, į mano namus ir kaltinti mane neištikimybe? Kiek kartų man reikės kartoti, jog aš tavo?-atsisukęs nusivalė dirbtinai išspaustą ašarą, o tada užvertė galvą į priekį. -Maniau, kartą jau pasakiau, kad tave myliu. Ar abejoji mano žodžiais?-susigūžusi ir gailesčio reikalaujanti žmogysta išsitiesė, o akys ėmė žaibuoti. Jis tyliai nusijuokė, o tada atsisuko į Amadeus. -Jei netiki manimi gali išeiti,-mostelėjo ranka į kabineto duris. -Susirink daiktus ir nešdinkis, nenoriu tavęs matyti,-pasitraukė į šoną, dar kartą mestelėjęs žvilgsnį į Medicci. Atsukęs jam nugarą stovėjo taip akimirką ar dvi, o tada atsisuko ir staigiu judesiu vėl atsidūrė ant kėdės. Uždėjęs delną jam ant veido, pritraukė artyn ir stipriai įsisiurbė į lūpas. Bialkowskiui patiko žaisti tokius žaidimus. Juk galėjo baigti sceną, tačiau jei eiti tai iki galo. Juk vyras pats pradėjo, tad tegu turisi tai, ko užsitarnavęs. Atsitraukęs jis palinko prie kairės ausies ir tyliai sušnabždėjo: -O dabar gali eiti.
Tada lengvai nušoko nuo kėdės ir grįžo atgal į savo vietą.
Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 2Go to page : Previous  1, 2

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-