Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
STALIUKAI - Page 4

Share | 
 

  STALIUKAI

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4
AuthorMessage
avatar

To laugh yourself is to love yourself.
Posts : 52
To laugh yourself is to love yourself.
Evangeline May Santos

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 11:02 pm


Gavusi jos telefoną ji suprato, kad turi galią užsivadinti save kaip nori. Įveda savo numerį ir užsivadina save tiesiog Eva, nes kito adresato su tokiu vardu nemeta, o pati Santos nieko geresnio negalėjo sugalvoti.
-Štai,- padeda jos mobilų prieš ją. Štai ir atneša jos desertą - pyragaitį, aplietą šokoladiniu glaistu. Net gaila tokia grožybę valgyti, bet vis tiek paragauja ir supranta, kad nesuklydo. Ji mėgsta saldumynus.
Paklausus Delpy apie jos tėvą ji pasimeta. Nesimėgauja pyragu skoniu. Paleidžia šakutę ir nuliūsta. Nuotaika gera dingo ir atplaukė juodas debesis, kuris buvo virš Santos. Tylėjo ilgai. Dvi minutes, o gal netgi tris, ar penkias.
-Nežinau.- kai prieš šešerius metus mama su Eva išsikraustė palikdama tėvą ,ji taip jo niekada ir nematė. Motina sakė, kad taip bus geriau, o Eva tuo ir tikėjo. Bet vėliau jai paaugus ir atėjus į protą pasiskaitė apie jo ligą. Jam reikėjo pagalbos. Jis nebuvo blogas. Bet jos motina taip ir nesakė kur jis.- Bandžiau su juo susisiekti senu telefono numeriu, bet toks neegzistavo. Jis dingo kaip jo ir nebūtų buvę,- nejaučiant Evai jos akyse kaupėsi ašaros. Tai tėvas dukrą turi. Net neieško jo. Bandė kartą ir tą kartą pasidavė. Jos skruostu nubėgo viena išdavikė ašara ir tik tada suprato, kad ji verkia. Šyptelėjusi nusivalė delnu ašarą ir ašaruotas akis,- aš bloga dukra.- tai buvo tiesa ir niekas to nepaneigs. Vis dėlto ji susitvardė ir nustojo verkti. Santos žiūrėjo į vieną stalo tašką, o jos mintys buvo nuklydusios toli toli.
Back to top Go down
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Jul 30, 2017 12:27 am


-Ačiū. -Šypteli atgavusi telefoną jau su Santos numeriu. Prireiks gi, norėsi susiskambinti ar susižinoti kada ši turi laisvo laiko. Atkeliavus draugės desertui, Cosette jį nužvelgia, nes išties atrodė gražiai, tačiau pati kažko panašaus neužsimano, nebuvo desertų mėgėja, o ir kepsnio užteko.
Netrukus gera nuotaika tapo sugniuždyta, ir tai iš dalies buvo Delpy kaltė, bet savęs dėl to negriaužė, juk visvien dabar ar vėliau būtų to paklaususi. -Eva, atleisk...-Prasitaria, ir liūdnokai šypteli, visgi gerklėje susidaro kažkoks gumulas klausant šviesaplaukės. Visa jos situacija su tėvu išties buvo nepavydėtina, ir tamsiaplaukė nežinojo kaip paguosti pašnekovę, kaip patikinti, kad viskas bus gerai, nes realiau pagalvojus, nieko gero čia nebuvo, ir ko gero tikėtis to neverta. -Ar bandei su mama rimtai susisėdus pakalbėti apie tai? Galbūt ji žino jo kontaktus? -Pasiūlo tokį variantą, kad ir kaip absurdiškai tai galbūt skambėjo. Rudos akys pagauna ašarėlę kuri nubyrėjo Santos skruostu, tačiau Amelie niekuomet tiksliai ir nežinojo, ką daryti su verkiančiais žmonėmis, arba žinojo, tačiau tai jau buvo pabodę dirbant darbą su asmenims, kurie verkia, tad tik atsidususi, Cosette veidą padengia padrąsinama šypsenėle.
Back to top Go down
avatar

To laugh yourself is to love yourself.
Posts : 52
To laugh yourself is to love yourself.
Evangeline May Santos

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Jul 30, 2017 12:49 pm


Grąžinus Amelie merginą į šį pasaulį sumirksi akytėmis įsitikindama, kad papildomų ašarų akyse nėra.
-Bandžiau,- atsidūsta,- nepavyko,-liūdnai nusišypso. Nepatiko jai kalbėti apie save, todėl stengėsi kuo toliau nustumti liūdnas, slogias mintis. Jos veidą papuošė aiški dirbtinė šypsena. Žiūrėjo į Delpy.- Ačiū,- padėkoja tikėdamasi, kad ji supras už ką. Iš tikrųjų išsikalbėjimas padeda net jeigu tai ir buvo nepilnas išsikalbėjimas. 
Nusuko Evangeline žvilgsnį į pyragą. Net liežuvis neapsivertė. Apetitas lyg tyčia dingo.
-Gal tu nori? Deserto?- pusiau šypteli. Vis dėlto buvo prakąstas tik vienas gabalėlis, o palikti jo nesuvalgyto nenori, nes gaila pinigus išmesti į balą. Mat kartais blondinė nenorėjo švaistyti pinigų be reikalo. Bet tai buvo labai retai, nes jos namuose yra pilna nereikalingų daiktų, bet už tad gražių.
Back to top Go down
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Jul 30, 2017 1:15 pm


Iš tiesų Amelie nesijuto, kažkuo tai padėjusi šviesaplaukei, visgi dirbant psichoterapeute ji galėtų tuojau pat žmogų iš depresijos paversti gyvenimo šviesuoliu, tačiau visi kurie buvo įnikę į problemas ar tamsumas žinojo, kad tai nėra kaip du kart du, tai užtrunka daug laiko, ir vienas pokalbis niekuo nepadės. Cosette tikėjosi, jog pašnekovė tai supras, todėl tik šyptelėjo vėlei atsidususi.
-Ne, ačiū, aš jau pilna nuo kepsnio. -Šiek tiek apsidžiaugė, kad liūdnumo debesys dingo, ir nuotaikos nors ir netikros, kaip pastebėjo iš Evos šypsenos, bet atsirado. Kadangi mobilusis buvo ant stalo, Delpy užmetė žvilgsnį į užsidegusį ekraną kuris sužibo nuo priminimo, jog turi susitikimą. -Velnias...-Tyliai sau vyptelėjo, ir pagriebusi mobilųjį, pažvelgė į Santos. -Visai pamiršau, kad turiu susitikimą, tikiuos nesupyksi, jau lėksiu, aš tau paskambinsiu. -Kildama nuo kėdės ir rankinėje ieškodama piniginės, Delpy apgeilestaudama nužvelgė šviesaplaukę, ir iš piniginės ištraukdama kupiūras, padėjo jas ant stalo. Nukulniuodama prie Evos apkabino ją, ir šyptelėjusi greitai išlėkė iš restorano.
Back to top Go down
avatar

To laugh yourself is to love yourself.
Posts : 52
To laugh yourself is to love yourself.
Evangeline May Santos

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Jul 30, 2017 1:29 pm


Stebi kaip tamsiaplaukė greitai sulaksto.
-Žinoma ne,- jai apkabinus ją pasako. Išlydi akimis išeinančia Delpy. Pametusi ją iš akių žvelgia į desertą. Šiaip ne taip kąsnis po kąsnio jį suvalgo. Paprašiusi sąskaitos susimoka už save ir prideda Amelie paliktas kupiūras. Atsistoja, pasitvarko savo rožinį pastelinį sijonėlį. Pagriebia nuo stalo telefoną vos jo nepalikusi ir išeina.
Back to top Go down
avatar

Priority : Family
Posts : 93

Delilah Mira Moreno

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Oct 14, 2017 1:27 am


Šiek tiek vėluodama, mat pakeliui pasitaikė nenumatytų kliūčių, mergina įžengia į restoraną. Stabtelėjusi viduje, Deli šokoladiniu žvilgsniu perbėgo patalpą, tačiau neužmačiusi žmogaus, kurį norėjo išvysti, truputi pakraipė lūpas kiek nepatenkintai ir žvilgtelėjusi į čia buvusį padavėją, keliais žingsniais įveikė juos skyrusį atstumą. Keli trumpi žodžiai, malonus šypsnis ir Miros ausis užgulė atsakymas apie dar nepasirodžiusį jos tėvą. Nepiktai užvertusi akis ir nagais pabarbenusi per medinį darbuotojo staliuką, Moreno giliau įkvėpė ir po akimirkos paprašiusi ją palydėti link staliuko, nusekė paskui kelią rodantį vaikinuką. Pasiekus jai ir tėčiui skirtą vietą, mergina padėkojo patarnautojuj ir patogiai įsitaisiusi ant vienos iš kėdžių susikėlė koją ant kojos, netrukus paimdama į rankas meniu ir pradėdama rinktis ką užsisakyti.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : My family is everything. I am what I am thanks to my mother, my father, my brother... because they have given me everything. The education I have is thanks to them.
Posts : 89
Accounts : bronius, elena, cormac, brielle, chavela, zemirah
Name : Dži

Sylvester Cesare Moreno

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Oct 15, 2017 3:47 pm



sylva gal būtų nevėlavęs, tačiau sėdėjo savo kabinete apsikrovęs visokiais popieriais, o ir šiaip tikėjosi, kad deli tikrai vėluos minimum kokį pusvalandį tai ir nesiskubino pasirodyti pačiam restorane. o išlindo tik tuomet, kai atėjęs vienas iš padavėjų pranešė cezariui, kad restorane jau pasirodė jo dukra, tai moreno susitvarkęs savo darbo vietą galiausiai išlindo iš kabineto patraukdamas į vieną iš salių pilnų tvarkingai ir elegantiškai atrodančių stalelių dar ir persimetė su sutiktais padavėjais pora žodelių kol galiausiai pasiekė stalą prie kurio jau sėdėjo į meniu nosį sukišusi delilah.
- delilah, - norėdamas taip atkreipti dukros dėmesį prabilo tuo pačiu atsisėsdamas priešais ją ir pats į rankas pasiimdamas meniu, nes vos tik išėjus į salę ir nosį pasiekus maisto kvapui suvokė sylva, kad ir pats mielai ką nors užvalgytų, tuo labiau, kai žinojo, kad maistas čia pasakiško skonio, ne veltui gi jo restoranas buvo. - išsirinkai ką nors? - kilstelėjęs antakį paklausė pakeldamas akis į tamsiaplaukę.
Back to top Go down
avatar

Priority : Family
Posts : 93

Delilah Mira Moreno

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Oct 15, 2017 4:02 pm


Vartydama meniu, mergina taip įsijautė į įvairių makaronų patiekalų su įmantriais pavadinimais ir desertų nagrinėjimą, kad nė nepastebėjo, kaip prie staliuko prisistatė ir vienas iš jos gimdytojų. Žinot, kai ji buvo tokia maisto mėgėja, tai net ir aprašymai buvo įdomesni už naujausius serverių nulaužimo būdus. O žinant jos profesiją, už tai kažką įdomesnio rasti sunku. Ir štai, tik ausis užgulus jos vardui, mergina staiga sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir žvilgsnį pasukusi link žmogaus šalimais, kilstelėjo vieną lūpų kamputį aukštyn,- tėti,- pakartodama vyro toną ištarė ir pasekusi jį žvilgsniu, dabar jau akimis sustojo ties tėvuko veidu, esančiu priešais. Net jei santykiai ir nebuvo pas juos idealiausi, mat ko tikėtis, kai tik po beveik dvejų dešimtmečių susitinki ir pradedi vienas kitą pažinti, visgi Deli įprato jį vadinti tuom, kuom jis jai ir pagal popierių ir pagal kraują buvo - tėčiu. Tiesa, pradžioje tai kiek kliuvo jai už lūpų, taip apsunkinant bandymą jį vadinti ne vardu, bet su trupučiu praktikos ir laiko, tas menkas žodelis vis labiau tapo savu. - juk gerai žinome, kad ir kiek bežiūrėčiau į meniu, vis tiek užsisakysiu makaronų su pievagrybiais, pelėsiniu sūriu ir vištiena, bei desertui šokoladinį torto gabaliuką,- nepiktai užvertusi akis, Mira su linksma šypsena lūpose atsakė ir užvertusi meniu, šį padėjo ant stalo. Kad ir kiek ji ten bežiūrinėtu ir gundytusi, vis tiek neišduos savo mėgstamiausio patiekalo - makaronų.
Back to top Go down
Online
avatar

Priority : My family is everything. I am what I am thanks to my mother, my father, my brother... because they have given me everything. The education I have is thanks to them.
Posts : 89
Accounts : bronius, elena, cormac, brielle, chavela, zemirah
Name : Dži

Sylvester Cesare Moreno

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Oct 15, 2017 5:23 pm



kartais ir pats sylva laužydavo liežuvį, kad perskaitytu vieną ar kitą čia siūlomą paragauti patiekalą, nes pavadinimai tai tokie ne iš lengviausiu būdavo šiame meniu, bet būtent tai cezariui ir patiko, patiko, kad patiekalo geras pavadinimas ir išvaizda meniu knygoje atitikdavo gėrį ir išvydus bei paragavus patiekalo. čia turbūt vienas iš geriausių moreno gyvenimo pasiekimų buvo įsigyti šį restoraną, nors dabar jau gal tas kontrabandos punktas buvo ir didesnis pasiekimas. išgirdus merginos balsą tariantį ne jo vardą bet tėvo kreipinį cezaris tik šyptelėjo. tenka pripažint, kad tikrai buvo malonu girdėt kaip dukra kreipiasi į tave ne kaip į sylvesterį, o kaip į tėtį, po tiek metų nežinomybės tai buvo šioks toks apdovanojimas ar paguoda, kad tiek metų gyveno nežinodamas, jog turi dukterį. ir už tai, kad dar piktas jos strėles reikėjo justi, jog jis jos neaugino ir paliko jos motiną. nors tuo metu ir pati ji norėjo, kad jis paliktų ją ir vestų moterį kuri auginą jo vaiką, ji niekada nenorėjo, kad jo vaikas augtų be tėvo. tačiau tuo pačiu atėmė galimybę jam auginti savo dukterį. dukterį, kurios motina buvo vienintelė moteris, kurią jis tikrai nuoširdžiai tam tikru laiku nuoširdžiai mylėjo ir turbūt vienintelė, kurią taip stipriai mylėjo. todėl net ir dabar išgirdus deli motinos vardą vis dar kažkas sukirbėdavo viduje. merginai pasakius, jog valgys kaip įprastai sylva kelis kartus protingai palinksėjo žvilgsniu jau pasikviesdamas padavėją, kuris vos tik pamatė, kad sylva į jį žiūri iškart priskrido prie jų stalelio pasiruošęs užsirašinėti ko jie norės. - makaronų su pievagrybiais, pelėsiniu sūriu ir vištiena, kepsnį ir šokoladinį torto gabaliuką, kavos ir..,- trumpam nutilęs pažvelgė į dukrą sėdinčia priešais tokiu klausiamu žvilgsniu, - gersi ką nors? - dar ir antakį kilstelėjęs paklausė laukdamas atsakymo iš jos.
Back to top Go down
avatar

Priority : Family
Posts : 93

Delilah Mira Moreno

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Oct 15, 2017 10:15 pm


Daugelis vaikų tampa tėvų sprendimų įkaitais. Ir tie sprendimai arba priverčia mažuosius kentėti ir turėti didžiulę skylę širdyse arba kaip tik džiaugtis ir gyventi pilnavertį, laimingą gyvenimą. Deja, Deli teko pirmasis variantas. Dar būdama motinos įsčiose, mergina neteko galimybės pažinti savo tėčio. Jausti šilumos iš dviejų asmenų ir patirti tiek vienos pusės meilės, bei pamokymų, tiek kitos. Net augant ir stebint draugų šeimas, tamsiaplaukė jautė lyg kažko trūktu jos gyvenime. Žinoma, mama visada stengėsi būti už abu tėvus ir Mira jai už tai buvo, yra ir bus dėkinga, visgi mergina tik dar labiau žavisi tokia gimdytojos stiprybe ir ją myli, tačiau tas faktas, kad ji pati nusprendė slėpti tiek nuo Sylvester tiek nuo dukros tokią tiesą, tikrai pliuso nepridėjo. Net kai pati Delilah klausinėjo apie tėtį, atsakymų nesulaukdavo. Todėl užaugus ir pagaliau, netyčiomis, o gal ir tyčiomis išsiaiškinus tiesą, visą istoriją, besislėpusią po mamos tvirtai užrakintomis lūpomis, tamsiaplaukė kiek atitolo nuo ją užauginusios moters, taip labiau palinkstant prie Cesare. Tačiau, ir jis tam tikrais momentais pajaučia Mir’os atšiaurų ir sarkastišką būdą. Mat nors jis ir nebuvo labai kaltas šioje situacijoje, visgi nežinojo apie turimą dukrą, visgi Mira jautė ir jam nuoskaudą, bei pavydą, kad jis sau smagiai visą tą laiką gyveno šeimoje ir tą meilę, kurios ji beaugdama troško, dalino savo sūnui, kurio pati mergina dar nepažinojo. Ir net vengė pažint. Kaip ir dabartinės tėčio žmonos. Gal su laiku tai ir pasikeis, bet dabar… dabar ji rinkosi tiesiog būti šiokioje tokioje nežinomybėje. Sylvester akimis pasivadinus padavėją, Deli žvilgtelėjo į jaunuolį ir kilstelėjusi lūpų kampučius aukštyn, taip nebyliai pasisveikinant, išklausė tėčio diktuojamo užsakymo, kol paklausta apie tai ką ji norėtu gerti, masliai papūtė lūpas,- amm… man gal stiklinę apelsinų sulčių,- po trumpos pauzės ištarusi ir linktelėjusi, Moreno žvilgsniu sulakstė prie tėčio ir atgal prie padavėjo ir dėkingai linktelėjusi, pasekė nueinantį vyruką,- taigi, ką nors įdomaus praleidau tavo gyvenime?- žvilgsniu sugrįžusi ties Cesare, tamsiaplaukė klausiamai išrietė antakiuką ir kiek kreivai šyptelėjusi laukė atsakymo.
Back to top Go down
Online


Sponsored content

PostSubject: Re: STALIUKAI   


Back to top Go down
 

STALIUKAI

View previous topic View next topic Back to top 
Page 4 of 4Go to page : Previous  1, 2, 3, 4

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Le Meurice restoranas-