Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
STALIUKAI - Page 2

Share | 
 

  STALIUKAI

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next
AuthorMessage
avatar

Guest
Svečias

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Apr 08, 2017 11:43 pm


Įėjusi į restorano vidų, visų pirma šviesiaplaukė apsidairė aplinkui, aišku, mergina jau yra buvusi ne kartą Paryžiuje kai keliaudavo darbo reikalais, o dabar į šią vietą užeis tikriausiai nei vieną kartą, kaip tekdavo anksčiau. Pasisveikinusi ir nusišypsojusi personalui, Serafina akimis pradėjo klaidžioti po pilną salę ieškodama savo sesers Gabriellos ir pamotės Yulios. Iš ties, šviesaplaukė nelabai mėgo Yulios, ir tuo labiau, kad tėvas po motinos mirties, nepraėjus metams į namus atsivedė visai nepažįsamą moterį, kuri netrukus patapo jos ir sesers pamote. Žinoma, mergina sunkiai su tuo taikėsi, o tuo labiau nutoldavo nuo tėvo ir jų santykiai po truputį vis atšaldavo, vienintelis ramstis tuo metu buvo Octavia. Galiausiai pamačiusi dvi moteris sėdinčias nuošaliasniame kampelyje, pasuko keliauti link jų. Pasiekusi jas, priėjo prie sesers, apkabino per pečius ir pakštelėjo į žanduką. Visuomet ji taip sveikindavosi su ja. Atsisėdo šalia sesers. - Laba diena. - iš ties su Yulia ji buvo mandagi, bet dabar, viešoje vietoje kur pilna žmonių nenorėjo daryti jokio skandalo, kuris tik ir sugadintų jos nuotaiką. Jei ne sesers įkalbinėjimas čia ateiti, tai ji toliau būtų sėdėjusi namuose, tačiau ji dabar yra čia ir nežino kaip pasibaigs ši jų vakarienė. 
Back to top Go down
avatar

More than anything I grieve over what we never said
Priority : There are no secrets to success. It is the result of preparation, hard work, and learning from failure
Posts : 1466
Location : I love Paris for the million reasons that everybody loves the city. It's an incredibly romantic and beautiful place
Accounts : Amara, Evelyn, Sandra
Name : Simona
More than anything I grieve over what we never said
Verónica Arsenia Toretto

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Apr 09, 2017 2:55 pm



Gabriella nuo mamos mirties tokia buvo - asmenybė, su stipria nuomone, kuri kartais pasirodydavo klaidinga, bet kas be ko, pati mergina to niekada nesugebėdavo pripažinti. Atsiradus pamotei, priešiškumo tokio nebuvo, tačiau didėjusi nuojauta, kitaip tariant - jau toks rimtas tikėjimas, kad pamotė yra neištikima savo vyrui išvis erzino Gabrielę, o dar ir tai, kad tėvas ignoruodavo tokias pastabas, išvis virš visko. O gal jis pats tai žinojo, tik per daug mylėjo Yulia? Ne paslaptis, daug klaustukų buvo šioje vietoje, bet į tai gilintis pati Octavia nelabai norėjo, tik buvo įsitikinusi, jog ši moteris turbūt taip nemyli savo vyro, jeigu mėgsta su kitais vyrais pasivaikščioti. 
Prisėdusi, nutarė patylėti, bent kol sesuo ateis, tačiau išgirdusi klausimą iš pamotės lūpų, negalėjo patylėti, tik atmetė atgal plaukus, pakeldama akis ir tikrai gan mandagiu balsu prabildama.- Sesuo ateis.- užtikrintai šyptelėjo apsižvalgydama, ir kaip tik tuo metu užmatė ateinančią seserį, kuri tuojau pat prisėdo šalia. Nusišypsojusi sesei, pasisveikino su ja, taip kaip tik jos sveikinasi, ir netrukus žvilgsniu sugrįžo prie Valentia atsidusdama ir kreivai nusišypsodama.- Kaip nuostabu, beveik visa šeima prie vieno stalo.- paironizuodama taip mandagiai tarė žvilgsniu perbėgdama per restoraną
Back to top Go down
http://zacife.tumblr.com
avatar

Guest
Svečias

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sun Apr 09, 2017 3:36 pm


Moteris lygiai taip pat visą savo gyvenimą pasižymėjo pakankamai stipriu, aršiu ir, galbūt, kartais netgi per daug agresyviu charakteriu. Ji buvo viena tų moterų, kurios sugeba pastovėt ne tik už save ar savo įsitikinimus, bet ir už artimuosius, draugus ar kitus, didžiąją dalį širdies, užimančius žmones. Kalbant apie verslą bei karjerą, kuri atnešė begalinį pripažinimą ne tik gimtajame mieste, bet ir visame plačiajame pasaulyje, ji taip pat viską pasiekė pati. Vadovaudamasi tomis pačiomis valdingomis charakterio detalėmis, kurios skina kelią per sudėtingas gyvenimo kryžkeles bei padeda laimėti akimirkomis, kai viskas, rodos, slysta iš po kojų. Tad netgi ir šioje situacijoje, kai puikiai žinojo, kokia didelė seserų neapykanta yra nukreipta į Yulia, ši nesistengė kažką pakeisti. Nesistengė pasikeisti pati ar įtikti merginoms, kurios jau seniai sugebėjo susidaryti pirminį ir, šimta procentų klaidingą, įspūdį apie pamotę. Mat ji turėjo savo nuomonę, savo motyvus bei savo įsitikinimus, kurie ir sugebėjo nulemti vienokius ar kitokius moters veiksmus.,-Sveika,-Serafinai atėjus prie stalelio bei atsisėdus ant vienos iš kelių likusių laisvų kėdžių, Yulia maloniai pasisveikina, nežymiai šyptelėdama bei nužvelgdama priešais esančias seseris,-Žinau, kad tikėjotės ir tėvo kompanijos, bet šis darbo reikalais privalėjo išvykti iš miesto palikdamas mus vienas. Tačiau tikiuosi, kad dėl to dideliu rūpesčių nekils.. Tad kaip jums sekasi? Seniai nesimatėm, tad norėčiau sužinoti visas naujienas, kurias vėliau galėsiu perduoti ir jūsų tėvui,-pasirėmusi alkūnėmis į stalviršį, o smakrą - į delnus, lėtai išdėsto kreivai šyptelėdama.
Back to top Go down
avatar

Guest
Svečias

PostSubject: Re: STALIUKAI   Mon Apr 10, 2017 7:49 pm


Serafina iš ties buvo protinga asmenybė, tik retkarčiais savo gevynime daranti pačius kvailiausius sprendimus, kurie turėdavo įvairiausias pasekmes, nuo kurių skaudžiai nudegdavo. Tačiau ji buvo labai stipri moteris. Po motinos mirties stengėsi atsistoti ant kojų, bet vis atsirasdavo kokių nors kliučių tam padaryti, tad savo liūdesį nukreipdavo dirbdama įmonėj, kuri priklausė jos motinai. Iš pradžių tam spyriojosi, bet laikui bėgant susitaikė su tuo, gi be darbo tai nesedės, turi kažkuo užsiimti. Visų pirma Serafina nelabai norėjo į savo šeimą priimti Yulios, nes jos tuo metu taip gerai nepažinojo, dar iki dabar taip gerai nepažįsta. Visų antra, pyko ant tėvo, kuris tikrai elgėsi gan naiviai, jugi dar net metams nepraėjus, o jo glėbyje jau nauja moteris. Į tokį jo poelgį Italia žiūrėjo pro pirštus, tikėdamasi, kad tėvas toliau taip nebesielgs, tačiau klydo, kai į namus, vis dažniau ir dažniau parsivesdavo Yulią. Matyt tas užsidegimas nekęsti Valentijos atėjo su laiku. Pirmiau tai pradėjo erzinti seserį, o vėliau ir vyresniąją Armani atžalą. Bet dabar jos sėdi čionais, šitam gražiame Paryžiaus restorane, kuriame pilna įtakingiausių miesto gyventojų, tad merginos mintyse sukasi tik maistas, o ne jų asmeninia santykiai bei barniai. - Kaip visada... Kai jo mums labiausiai reikia, tai jo niekada šalia nebūna.., - cakteli liežuviu. Visuomet tėvas taip elgdavosi per jų vakarienių susiburimus. Galima sakyti, kad tai tapo kaip tradicija. Iš ties šviesaplaukė turėjo aštrų liežuvį, kuris mokėdavo gan skaudžiai įgelti. - Man sekasi neblogai. Neseniai atsikėliau, tik dar nespėjau įsirengti būsto. - šypteli pusę lūpų ir pasisuka į Yulią. - O jums kaip sekasi? - pasiteirauja pamotės išspausdama savo veide šypseną. - Kad jau čia atėjome, gal ko nors užsisakome. - kilsteli antakius viršun, tad nestipriai kumšteli seseriai paragindama ką nors užsisakyti ir laukdama papasakojimo kas geresnio jos gyvenime.
Back to top Go down
avatar

More than anything I grieve over what we never said
Priority : There are no secrets to success. It is the result of preparation, hard work, and learning from failure
Posts : 1466
Location : I love Paris for the million reasons that everybody loves the city. It's an incredibly romantic and beautiful place
Accounts : Amara, Evelyn, Sandra
Name : Simona
More than anything I grieve over what we never said
Verónica Arsenia Toretto

PostSubject: Re: STALIUKAI   Tue Apr 11, 2017 5:31 pm



Gabriella į Serafiną galbūt buvo tuo ir panaši - aštriu liežuviu, ir visomis ironiškomis pastabomis. Pati pirma šeimoje pradėjo nemėgti Yulios, ir bent jau ji, tai tikrai ne dėl to, kad vat tėvas užsimanė turėti šalia savęs kitą moterį, iškart po žmonos mirties - kur iš dalies logiška, žmogus, buvęs su kitu žmogumi tiek laiko, paskui staiga tapęs vienas, juk labai ilgai negali būti vienas, kadangi ne taip yra pratęs, tai dėl šito Gabrielė visai nepyko - ją pradėjo pykdyti Yulia tada, kai merginai tapo aišku, jog ši moteris tik naudojasi savo vyro gerumu, o jam nežinant, su kitais vyrais 'duodasi'. Nors Gabrielei tik dvidešimt ketveri - ji jau žino ką reiškia išdavystė, būtent dėl to, jai žiauresnio dalyko už tai nėra santykiuose - juk jeigu nesi laimingas su žmogumi, tai ir nebūk su juo, kam ten ieškoti kažkokios paguodos, lysti į kitų žmonių gyvenimus, o dar kitus skaudinti. Dar keisčiau, kad pats tėvas tokiomis kalbomis netikėjo, o juk tai, regis, nebuvo laužta iš piršto - tai buvo tiesa, ir būtent dėl to, dažniausiai, susitikimai su tėvu pasibaigdavo dideliais pykčiais. Jau net pati Octavia neprisimena, kada paskutinį kartą tėvą matė ir su juo nesipyko. O dar ir tai, kad pastaruoju metu, jis vengia tokių susitikimų, vakarienių ir panašiai - taigi tikrai nieko gero nereiškia. 
Keisčiausia, kad ši moteris tikrai neturi jokio įžlūlumo - ji žino abiejų seserų nuomonę apie ją, ir dar vat planuoja tokius susitikimus, kurie gerai nesibaigia, ir garantuotai šis, be riksmų ir pykčių neapseis. Mąstydama toliau, kaip šį kartą 'originaliai' - nes turbūt piktai, visa vakarienė pasibaigs, žvilgteli į ant stalo stovintį meniu, tačiau netrukus, merginos dėmesį patraukia Yulios žodžiai, o vėliau ir pačios sesers. Išgirdusi, apie tėvo išvykimą, Gabrielė nesusilaiko ir prunkšteli prabildama.- Tai kaip visada, net nekeista. Šeimai laiko nereikia skirti, normalu.- gūžteli pečiais ramiai taip, ir tada vėl pradeda savo mintis dėstyti, išgirdusi sekantį klausimą.- Kaip sekasi.. puikiai, neturiu dėl ko skųstis, kaip ir neturiu ką papasakot. Darbas nuostabus, labai sėkmingas, skęstu užsakymuose, bet keletas asistenčių padeda, todėl, galiu leisti sau skirti daugiau laisvo laiko. Būtų šaunu išgirsti, kaip Jums sekasi. Gyvenime, darbe, sąžinėje ar ramu. Nu ir panašiai.- nusišypso kreivai taip, nevengdama 'įkąsti', o tada žvilgteli į sesę linktelėdama galva ir atsiversdama meniu perbėga akimis per patiekalų pavadinimus
Back to top Go down
http://zacife.tumblr.com
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 12:15 am


Amelie įžengia į restoraną, kaip beveik kiekvieną vakarą, namuose vienišumas valgyt pasidarė kažkoks nykus, restorane ji bent jau jaučia ir kitų širdžių plakimus, net tik saviškės. Padavėjas pasitinka ją su šypsena, ir Cosette pati kilsteli paryškintų lūpų kampučius, nors to šiandien nė nenorėjo daryti.
Nukulniuodama prie laisvo stalelio, tamsiaplaukė pasitaiso plaukus, ir sulaukusi meniu, atsiverčia jį. Akimis mesteli patiekalus, gėrimus, bet tada jos žvilgsnis nukrypsta į sieną. Akimirkai susimąsto, bet tada nuveja mintis ir vėlei įtaiso šokoladines akis į knygutę.
Back to top Go down
avatar

To laugh yourself is to love yourself.
Posts : 52
To laugh yourself is to love yourself.
Evangeline May Santos

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 12:34 am


Įžengia į restoraną ir apžvelgia aplinką. Blondinei restoranas buvo brangi vieta, bet šiandien nusprendė save palepinti, kas jai vėliau atsimokės. Bet maistas jai pirmoje vietoje, nes vis dėlto ji dvidešimtmetė, todėl kas jai daugiau gali rūpėti?
Eidama pro stalelius užmato pažįstamą siluatą. Papurto galvą ir žengia žingsnį toliau, bet tada sugrįžta atgal ir pasižiūri į tamsiaplaukę, vartančią meniu.
-Amelie?- paklausia taip tarsi bijodama apsipažinti, bet supratusi, kad tai tikrai ji nusišypso merginai,- Amelie, šimtas metų.
Nesisėda prie stalelio, nes nežino ar ji ko nors laukia ar ne.
-Kažko lauki?-paklausia jos nepaleisdama šypsenos nuo veido.
Back to top Go down
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 12:45 am


Amelie savo ilgais pirštais vartė puslapius pirmyn atgal, jos skrandis reikalavo maisto, tačiau pati mergina jo nenorėjo, nors žinojo, jog jei bent vieną dieną praleis vakarienę, jos sena liga gali įpulti netikėtai, lyg sniegas vėlų pavasarį. Išsirinkusi kažkokį aštrų kepsnį bei taurę vyno, tamsiaplaukė jau ketino užversti knygutę, tik staiga išgirdo savo vardą. Šiek tiek pasimetė, bet netrukus veidą padengė plati šypsena atverdama baltus dantis, kadangi prieš ją stovėjo šviesaplaukė Evangeline.
-Šimtas? Atrodo netgi daugiau, -Delpy padeda meniu ant stalo, pakyla nuo kėdės ir priėjusi prie Santos, švelniai ją apkabina. Atsitraukusi nužvelgia ją, o tada smalsiai kilsteli antakius. -Ką tu čia darai? Maniau tu išvykai iš Prancūzijos...Oi ne, sėsk, palaikyk man draugiją. -Tik vėliau išgirdusi kad mergina teiraujasi ar Delpy kažko laukia, sumėto žodelius.

Back to top Go down
avatar

To laugh yourself is to love yourself.
Posts : 52
To laugh yourself is to love yourself.
Evangeline May Santos

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 1:41 pm


Nesiliauja šypsotis, nes iš tikrųjų gera sutikti seną pažįstamą tokią kaip Amelie. Paskatinta jos atsisėda.
-Buvau išvykus, bet labai trumpam padirbėti Amerikoj. Na bet tėvynė vis tiek patraukė atgal.
Visi keliai veda į Romą, bet šiuo atveju - į Paryžių.
-O tu? Kaip tau sekasi?- paklausia,- visa išgražėjai nuo mūsų paskutinio susitikimo,- pagiria seną pažįstamą, nes žino, kad kiekvienai merginai komplimentus gera girdėti.
Padavėjas jai atneša meniu ir ji greitai pervečia knygutę. Kadangi padavėjas stovi šalia, nes ji pasakė, kad ji greitai, tai užsisako didelį vištienos kepsnį, tokia proga vyno ir deserto. Laukia kol ką nors užsisakys Delpy, nes atrodo, kad dar neužsisakė. Ir dar laukia kol prisės, žinoma.
Back to top Go down
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: STALIUKAI   Sat Jul 29, 2017 2:43 pm


Grįžusi į savo vietą, mergina pasideda rankas ant stalo jas sunerdama, o tada klausydama viešnios iš senesnių laikų, smalsumo kupinomis akutėmis šypsosi.
-Ką dirbai Amerikoje? -Pasiteirauja, o dėl žodžių, kad visi keliai šį kartą vedą į Paryžių, tamsiaplaukė tik nulydi galvos linktelėjimu, nors negalėjo teigti sau, kad sutinka su tokiu pasakymu. Prancūzija, kaip ne keista, nors ir buvo jos gimtinė, niekuomet nebuvo per daug sureikšminta jos širdyje, ji labiau mėgo kitas Europos šalis. -Aš neblogai, išties. Dirbu, mėgaujuosi gyvenimu. -Gūžteli pečiais nepasakydama šimto problemų kurios kamavo, nebuvo Delpy tokia, kuri imtusi iš kart rėžti bėdas, aplamai ji viską kaupdavo tik savyje. Dėl išgražėjimo, Cosette nusijuokia, tikrai nemanė, kad išgražėjo ar kažkas panašaus, bet žvilgsniu padėkojo merginai. -Bet tu į save pažiūrėk, labai pasikeitei į gerąją pusę po paskutinio mūsų susitikimo. -Sklestelėjo ranka ore į Evangeline, juk praėjo ko gero dveji metai po paskutinio jų susitikimo, tada May Santos buvo tik sulaukusi pilnametysės, na o pati Amelie jau buvo kažko pasiekusi gyvenime.
Šviesplaukei išsirinkus maistą, ir pati rudaakė užsisako aštrų kepsnį ir vyno taurės.
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: STALIUKAI   


Back to top Go down
 

STALIUKAI

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 4Go to page : Previous  1, 2, 3, 4  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Le Meurice restoranas-