Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
staliukai lauke - Page 2

Share | 
 

 staliukai lauke

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3  Next
AuthorMessage
avatar

Sometimes I think, sometimes I don't.
Priority : Make art, not war.
Posts : 2930
Location : What are you really seeking? Freedom: to want nothing, to expect nothing, to depend on nothing
Sometimes I think, sometimes I don't.
Isaac Aramis Lefèvre

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Apr 02, 2017 9:11 pm



Nu va va, va čia ir bėda tokių moterų, o iš esmės ir daugelio pasaulio žmonių, lūkesčiai ir viltys į ateitį. Pats Isaacas tokių nemažai turėjo , kai buvo dar jaunas ir vos mokyklos suolą palikęs jaunuolis. Jau buvo įsisvajojęs ir apie gražią šeimą, gerą verslą, puikų hobį ir šiaip.. na tiesiog tobulą gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Viskas nuėjo šuniui ant uodegos praradus verslą ir tuomet jis išėjo iš tų rėmų, persikėlė kai kur kitur, kur tokių dalykų nėra. Tačiau vėl įpuolė į dar vieną kraštutinumą, va kad ir į tokį, jog visai nesikalba su savimi. bet iš esmės jam tai  nėra taip blogai, tik vat kad kiti deda lūkesčius ir viltis į jį, kažko nori daugiau, negu tik pokštų ar niekam netrukdančios tylos, nori atsakymų. Ir dėl to, jo tas gyvenimas be rėmų šiek tiek tampa jam pačiam našta... na bent jau jis taip galvotų, jei galvotų, tačiau šią akimirką tai tiesiog žiūri į Carmen ir dar galvoje sukasi tie dvynukai. Konkrečiai ne jų pačių su Grimaldi vaikas, o tie neišgelbėtieji. Dar va klausosi, kaip vėl Carmen pateikia jam psichologinę analizę ir tik atsidūsta vos ne vos susilaikydamas nuo akių pavartymo, nes nu ot naujieną pasakė.. Bet dabar labai aiškiai net jis supranta, kad kaži ar čia labai kalba Carmensita ar tiesiog skausmas, kuris drasko ją siaubingai iš vidaus ir ji neturi kur savęs padėt. Na nemažai Aramis knygų yra paskaitęs ir šiaip nėra toks durnas kaip mėgsta save realizuot. Tai vat ir nutyli nieko neatsakydamas. Va geriau būna fainučiukas ir glaudžia moterį prie savęs, ko , akivaizdu, jai labai reikia. Nors tas jo gerumas, kaži ar nevožtels paskui jam pačiam su kokiu kaliošu per makaulę. Arba Carmen gucci kaliošu... TUrbūt iš už tą "kaliošą" dar gautų vieną kitą. Ir tada taip OMG JI KŪKČIOJA. Nu pasimeta tai belekai, glosto ją vis dar taip, bet akyse tai baimė, nu konkrečiai baimė, žiū, dar ir panikos priepuolis ištiks. Nu bet gal ne, susitvarkys su savim vyrukas. 
-Aš suprantu, kad nežinojai,  - ištaria bandydamas tai pasakyti kuo švelniau. Nu jo tikslas dabar ją nuramint, kol pats neapsiverkė dėl to, kad ji apsiverkė, tai dabar labai sėkmingai ir eis link to. Net spėja baimę akyse paslėpt, nu ką ten paslėpt, iš tikrųjų moterėlės labai gaila pačiam lieka, o dar tas beibis... -Carmen, - ištaria suimdamas delnais jos veidus, - esi stipri moteris, jauna moteris, - taip atsargiai ištaria akimis bėgiodamas jos veidu, bet vis labiau stabtelėja ties tuo ašarų susibėgimo centru, - to vaikelio niekas nepakeis, niekada, tačiau dar turėsi tokį, tikrai turėsi ir, manau, dar su geresniais genais negu manieji, - ištaria čia taip dar ir paprikolint mėgindamas, tai ir šyptelėja kiek. Nu aišku, kad jis neturi omeny savo katinėlio išvaizdos... bet va susikalbėjimo su moterimis ir panašiai. - Juk net po baisiausios sausros, anksčiau ar vėliau užlyja.. - nutęsia čia taip jau semdasis idėjų iš "sveikinimai.com" svetainės, tai net akis nuleidžia mąstydamas, - ar po audros išlenda saulė, - paguodžia va čia ją savais būdais šiltai šyptelėdamas, nors nu ne taip, kad ai čia vakarėlis, man žiauriai smagu, tu čia viena liūdi. Matomas liūdesys ir jo akyse, tačiau, aišku, kad jis tikrai čia dabar neatvers savo žaizdų ir leis kažkam jas čiupinėtis. Laižysis pats. Bent jau dabar taip mano. 
Back to top Go down
avatar

Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Priority : Money is the anthem Of success, So put on mascara And your party dress
Posts : 6915
Location : Last night the light was that lovely deep purple it used to be, November afternoons, over Paris. It was so soft and gentle and it made me want to cry
Accounts : marla, konstantin, Arabella, DAGMAR & pheonix
Name : boo
Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Carmen Venera Grimaldi

PostSubject: Re: staliukai lauke   Mon Apr 03, 2017 12:28 am


Tikriausiai tas judviejų skirtingas požiūris į viską ir kišo koja. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kol Carmensita nepradėjo jausti kažko daugiau, nei aistra ir susižavėjimas. Tie papildomi jausmai visai sumaišė jos protą ir tas noras būti kartu ir galbūt kažko net daugiau, tiesiog ją varė iš proto, žinant, jog to iš Isaaco negaus. Juk negali jo kaltint, kad nepatenkina jos lūkesčių ar nejaučia kažko daugiau. Pati buvo kalta, kad išsirenka sau netinkamus vyrus, tačiau su tuo ir gyveno. Negalėjo kitaip. O dar tos pavydo scenos tai iš vis kažkoks absurdas. Niekados dar nėra taip pametusi galvą dėl vyro ir dar taip greit... Kažkokia mistika jai čia buvo kaip vienas neilgas romanėlis užplieskė visą šitą jausmų virtinę jos viduje. Kadangi dar prie to prisidėjo ir vaiko netektis, tai kažkiek palaužė pačią Venerą. Taip sakant, gyvenimas parklupdė gerokai ant kelių ir atsitiesti dabar buvo sunkoka.
- Atleisk, aš .. aš..., - jau nebeturi ką net bepridurti dėl tų raudojimų. Nusivalo tik pirštais savo paakius ir giliai įkvėpia oro,kad kažkiek apsiramintų, nes tikriausiai ir taip jau daro gėdą. Paima stiklinę ir ištuština ją iki dugno, šiek tiek susiraukdama, nes visgi stiproka buvo. Aramiui čia pradėjus ją taip motyvuot savo pasakymais, lėtai atplešia savo žvilgsnį nuo stalo ir pažvelgia į jo tas akutes. Gražu buvo klausytis, bet ji nėra tokia naivi. Netaps viskas gražu taip greit. Gyvens su tuo sąžinės griaužimu dar kurį laiką tai tikrai. Dėl sumušimų tai ne tiek jau daug ir jaudinosi. Buvo stipri moteris, tai išgis. O tą šunsnukį tai tikrai susiras ir suvarys kulką į gerklę, kai atgaus savo fit formą. Nobody messes with Carmensita. - Lengva kalbėti.., - tyliai sumurmėjo, blausiai šyptelėdama. Paklapsėjo akutėmis vis dar beklausydama jo ir tyliai atsiduso jau kažkiek apsiraminusi ir jausdama,kad tie sūrūs lašeliai neberieda jos skruostais. - Gyvenimas jau tikrai per ilgai išbandinėja mano stiprybę... Jei taip ir toliau, tai vieną dieną tikrai nebeatlaikysiu visko, - įkrenta į savo kėdę, atsiremdama nugara į atlošą ir konkrečiai matosi neviltis ir nusivylimas jos veide. Pastebėjo, kad šįkart Isaacas tikrai nuoširdžiai ir tyrai kalbėjo, todėl buvo gera klausytis. Buvo dėkinga, kad nepabėgo iškart išgirdęs nekokių naujienų, o pabuvo ir išklausė ją. To jai dabar tikrai labai reikėjo. Tiesiog švelnių pasikalbėjimų, kažkiek motyvacijos ir tiesiog pečio ant kurio išsiverktų. - Tikriausiai su ta našta taip ir reikės gyventi visą gyvenimą..., - pakelia dar savo akutes į Isaacą ir stebi vyro veidą. Visas perbalęs, šiek tiek pasimetęs, tai net keista buvo. - Tau viskas gerai? - atsargiai pati pasiteiravo. Nu vdruk norės pasikalbėti ta tema, tai mielai jį dabar išklausys. Juk pati čia buvo dabar it atvira knyga, nes pažeidžiamoj būsenoj dabar buvo. Kažkaip net pamiršus buvo visus tuos pykčius su Lefevre, nes nebe tai rūpėjo. Lai sau gyvena savo gyvenimą ir džiaugiasi viskuo ką turi ir kol turi.
Back to top Go down
avatar

Sometimes I think, sometimes I don't.
Priority : Make art, not war.
Posts : 2930
Location : What are you really seeking? Freedom: to want nothing, to expect nothing, to depend on nothing
Sometimes I think, sometimes I don't.
Isaac Aramis Lefèvre

PostSubject: Re: staliukai lauke   Thu Apr 06, 2017 8:38 pm



Iš tikrųjų, Isaacui būtų pats laikas savy pasikapstyti ir suprasti, ką jis kam jaučia. Kad Carmensita jam nebuvo eilinė mergina, eilinis nuotykis - tas yra aišku. Kitu atveju, jis būtų žaidęs su ja tol, kol būtų pabodę kuriam nors ir tiek. O jis su ja viską nutraukė dar tada, kai vis dar beprotiškai jos geidė ir norėjo ir tai aiškiai buvo žingsnis aukščiau visų tų instinktų ir gyvuliškų norų. Jis suvokė, kad ji jam svarbi, bet lygiai tiek pat suvokė, kad nesugebės jai duoti to, ko ji norėtų, gal ne iškart, o paskui, tačiau kuo vėliau, tuo blogiau. Jis suvokė tiek, kad jis nėra pasiruošęs nusėsti vienoje vietoje, vėl besąlygiškai pasitikėti ir bent dalį gyvenimo atiduoti kitam žmogui į rankas. Jo supratimu, santykių be to būti negalėtų. Jausmai galingas ginklas, kuris dažnai būna nukreipiamas pačio žmogaus prieš save ir blaivų protą. Aramis to bijojo ir vis dar galvoja, kad geriau tokių stiprybių vengti. Geriau mėgautis afektų teikiamais malonumais, tačiau trumpai, ne tiek, kad galėtum nuo to tapti priklausomas. Galbūt visa tai yra keista ir nesuprantama net jam pačiam, tačiau taip tiesiog yra, kai save kartais jis pagauna mąstant. Ir visas tas gailestis, kurį jis jaučia Carmen, nėra vien tik žmogiškumas, tai yra kažkas daugiau, tačiau jis neieškos atsakymų, nes, akivaizdu ir vien iš reakcijos matyti, kad su Grimaldi, kad ir kaip būtų liūdna, jie stovi skirtinguose Žemės poliuose. O dar tos jos ašaros... Galėtų konkrečiai sulįstų Lefevre į grindinį ir ten tūnotų it koks žemės kirminas, nes jį siaubingai veikia moterų ašaros. 
-Aš žinau, kad tai nėra lengva, - ištaria taip gana tvirtai, nes nu is pats turi gyvenime akimirkų, kuriose akivaizdžiai buvo kaltas ir tai buvo kur kas daugiau nei sudaužyta moters širdis šiaip. Ir jos nedingsta, ir neblanksta, nepasimiršta. -Viską tu atlaikysi, Carmen, - ištaria dar patrindamas jos petį ir nusišypso. Tuomet paima jos rankutę ir spūstelėja, - visada kai pritrūks stiprybės, galvok apie mane, kiek mačiau iš mėtymo gebėjimų, visai jėgos tau netrūksta, - ištaria čia toliau sau prikolindamas, nu jis kitaip negali, tiesiog ginybinė sistema pas jį tokia, be to, kur kas geresnis variantas atrodo šitaip kalbėti, negu ją apsikabinus verkti, vaje vaje, kaip dabar gyvensime ir kaip toliau žemė suksis aplink savo ašį. Žiūri, kad čia ana rimsta ir bent jau artimiausias porą minučių neplanuoja vėl pulti  į kūkčiojimus, tai net lengviau palieka. Atsiremia į savo kėdės atlošą ir galiausiai paleidžia jos ranką. Nu ir taip čia to fizinio kontakto per akis, dabar bijos kurį laiką iš vis moterų, kad tik vėl tokių prikių nebūtų. - Turbūt. Nepasimirš ir nepaleis, - sumurma žiūrėdamas į stalviršį ir tada pasižiūri į moterį, - kiek tai įmanoma, - ištaria skaudžiai šyptelėdamas ir pasimuisto kėdėje. Kažkaip jaučia, kad kuo toliau, tuo blogiau ir turbūt reiktų jau skūrą savo lauk nešti, bet nepaliksi gi tokios Carmensitos. Be to, ir nesinori. Va kame svarbiausia... Oi nu prisiprikolins čia dar Isakėlis. Nebūtų jis. 
Back to top Go down
avatar

Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Priority : Money is the anthem Of success, So put on mascara And your party dress
Posts : 6915
Location : Last night the light was that lovely deep purple it used to be, November afternoons, over Paris. It was so soft and gentle and it made me want to cry
Accounts : marla, konstantin, Arabella, DAGMAR & pheonix
Name : boo
Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Carmen Venera Grimaldi

PostSubject: Re: staliukai lauke   Fri Apr 07, 2017 3:15 am



Nu ir pačiai Venerai patiktų, kad Isaacas pasikapstytų ten savo jausmuose ir pagaliau suprastų kaip ten kas. Bet, kad jis čia nežada to daryt, tai ir pati Carmen nežada labai jau ten plešti jo dėmesio. Tikriausiai tas žuvęs vaikelis ir buvo kažkoks ženklas, kad jiems kartu viskas nebus taip, kaip norėtųsi. Kartais tikrai negali pasirinkti žmogaus, nes jausmai padaro tai, tau net nejaučiant. Ir dabar nors ir skaudėjo viską tiek išorėj, tiek viduj, bet buvo gera jį ir vėl matyti priešais ir jausti šalia savęs, nors tai ir būtų paprasti prisilietimai. Sunku pačiai Grimaldi buvo jį išmesti iš galvos po viso to barnio. Kažkaip per giliai jis jau įkritęs jai į vidų ir neina taip lengvai iškrapšyti. Ko gero viskas reikalauja tik laiko.
- Aš pabandysiu viską išlaikyti. Visgi nemažai ir taip atlaikiau, - nežymiai šyptelėjo pusę lūpų ir pasitvarkė šiek tiek savo plaukus, juos užsimesdama tik į vieną pusę. - Ak taip, ta stiklinė, - dar nusijuokia čia kažkaip, prisimindama jo reakciją. Nesitikėjo Lefevre konkrečiai iš Carmensitos tokių dalykų. Nu bet pavydi moteris, ką jai daryt. Mėgsta savintis tiek daiktus, tiek žmones. Pasivalė dar prištukais savo paakius ir gurkštelėjo kavos, kažkur pažiūrėdama į tolį ir lyg taip kaupdama kažkokią drąsą iš vidaus. Gi dabar buvo vienintelis šansas, kada gali išgauti iš jo tiesą. Na, bent jau taip tikėjosi, tad kodėl nepabandžius. - Isaacai..., - taip tyliai sumurmėjo ir atsikrenkštėjusi pažvelgė į Aramio dailų veidelį. - Ar tu dar man jauti kažką?? Aš žinau, kad čia durnas klausimas būtent šiam momentui, bet man reikia atsakymų, - bam. štai ir pagaliau paklausė. O tiek laiko kankinosi vis bandydama suvokti, kas dedasi Isaaco viduje. Tikriausiai ji gerai dramatizuoja ir hiperbolizuoja, bet nu kodėl neišsiaiškinus visko visiems laikams. Tiek jai, tiek jam bus geriau ir nebereikės čia rietis kas kart susitikus. - Jei tarp mūsų nieko nebėra jau seniausiai, tai tada man nebus skaudu tiesiog išvažiuoti dirbti kažkur kitur. Gavau pasiūlymą kitame žemyne.., - bando čia taip subtiliai paaiškinti. Gi ir taip aišku, kad ji keliauja kas kart, tai darbo reikalais, tai atostogauja, tačiau jei viskas pasisuktų kita linkme, žinoma ,kad ji ir toliau tęstų darbą Paryžiuje. Tad taip ir stebi jį, trumpam pakramtydama savo apatinę lūpą ir nenutraukdama savo akučių nuo Lefevre veidelio. Nu jau niekur nebepabėgs, tad gali nebemąstyti, kur čia avarinis išėjimas arba kaip greičiau iššokt į taksi, Carmen net nepastebint to. Nusibodo Venerai tie eiliniai Isaaco bėgimai nuo visko. Norėjo, kad bent jau šįkart susiimtų ir kaip tikras vyras atskleistų visas kortas ant stalo. Kiek gali žaisti kaip maži vaikai. Pradžioj gal ir buvo smagu ir įdomu, bet laikui bėgant keitėsi net pačios Carmensitos norai.
Back to top Go down
avatar

Sometimes I think, sometimes I don't.
Priority : Make art, not war.
Posts : 2930
Location : What are you really seeking? Freedom: to want nothing, to expect nothing, to depend on nothing
Sometimes I think, sometimes I don't.
Isaac Aramis Lefèvre

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sat Apr 08, 2017 11:46 pm



iš tikrųjų Isaacui dabar kažkaip sunkiau negu visada apskritai suvokti net kaip jis jaučiasi šią akimirką. Jo galvoje dabar šmėsčioja tas paskutinis pasirodymas ir skausmo perkreiptas Carmen veidas, kuomet ji pasakė jam tą žinią apie jo vaiką. Jo vaiką, kurio jis niekada nepamatys ir neišvys. Taip visai netyčiom nukrypęs į tokius minčių laukus, net krūptelėja grįždamas į realybę. Čia jis vėl šyptelėja padrąsinančiai Carmensitai, pasirodo, ne toks jis ir visiškas šiknius, dar kažkas jame tikrai yra likę. Stebi kaip ji čia dėliojasi plaukus ir vis mąsto, kodėl jis negalėtų tiesiog susitupėti, pasistengti ir turėti turbūt dar daugiau negu dabar turi. Tačiau jo laisvė jam yra didžiausias turtas, tas turtas, kurio niekas iš jo negali atimti, tik jis pats. Ir jis to nenori daryti. 
-tuo metu tai nebuvo taip juokinga, - ištaria kilstelėdamas antakius, daugmaž "not bad" ir dar taip nesamgiai susijuokia, nes nu negali jis čia krykštaut kaip niekur nieko. Net jam to šiek tiek per daug. Nė nepastebi, kad ji kažkaip neramiau sėdi savo kėdėje, nes tiesiog stebi kažkur pro šoną mėgaudamas tylos minutėle. Grimaldi ištarus jo vardą, Isaacas pasižiūri į ją ir supranta, kad dabar čia koks uraganas dar smogtels čia jam. Ir jis labai daug negalvodamas tiesiog kilstelėja antakius link dangaus ir suklapsi akutėm. Nu kas tom moterom yra, kad bando į jo jausmus įlipt... ir kai čia toks tiesioginis klausimas, tu negali tiesiog išsisukt taip, kaip buvo anąkart su Came. Ir šiaip ana domėjos ką jis jaučia kitai moteriai, o ne jai pačiai tai... Išgirdęs dar ir apie tai, kad čia daugmaž jis turėtų parinkti sekančią Carmen gyvenimo kortą, jis papurto galvą ir atsistoja. Konkrečiai apmąsto variantą tiesiog apsisukt ir išeit, dar vieną, kad koks emergency call: "taip, močiute, ne , močiute, tu kurioj ligoninėj? taip, babūnia, ateisiu". Bet nu suvokia, kad kaip ir nelabai gražu čia būtų taip daryt, kai ji ką tik jam į petį išsiverkė... Apėjęs šiek tiek, atsiremia rankom į savo kėdės atlošą ir pasižiūri į ją. Akivaizdu, kad jis jai aiškaus atsakymo neduos. Bent jau šią sekundę. Nu jam iš esmės aišku viena, kad jis savęs nesirinktų pasilikimui mieste, ta prasme, jis baisiai fainas yra, gražutis  , katinėlis konkrečiai, neveltui taip liūtus ir tigrus myli, bet net jis suvokia, kad kartais asilo galva kyštelėja ir ji didelė. Ypač kai kalba eina apie moteris, kurios jau kaip ir tausoja jam didesnius jausmus. Tai jis taip tyli, kokią minutę, dvi, žiūri čia į ją, čia pro šoną kažkur ir galiausiai papurto galvą. -ar tu vis dar tikiesi, kad su manimi galima sukurti šeimą? - taip tiesiai šviesiai paklausia ir gūžtelėja pečiais aiškiai nesuprasdamas, - nesvarbu, ką aš jaučiu, tai nieko nereiškia, - ištaria čia taipo akivaizdžiai išsiduodamas, kad kažkas tiksliai yra, bet .. nu jis panašiai ir anąkart sakė. - ir nemanau, kad dabar to manęs klaustum, nes kaip pati sakei, dabar neitin tinkamas momentas.. ir tiesiog nemanau, kad tu pati to nori, - apverčia viską taip velniažin kuriais kampais ir tada prisidega cigaretę. neaišku, kaip jis čia atrodo stovėdamas, nu bet ar jam rūpi. konkrečiai išvažiavęs jaučiasi iš savo vėžių, toks sužeistas kačiukas, o dar čia jį atakuoja... nu gi jo jausmai sukraut sloinike, anas gerai užsuktas yra, suvyniotas dar į kokį flinto numerį ir pakastas kažkur prie kažkokio namo, nu tiksliai pats Isaacas nežino kelio iki šito lobio ir šią akimirką jis tikrai nepasiruošęs čia jo ieškot. dar prikapstys daugiau negu reikia.. lavoną kokį ar aukso... ką gi jis su juo veiks.. nu jau tikrai. 
Back to top Go down
avatar

Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Priority : Money is the anthem Of success, So put on mascara And your party dress
Posts : 6915
Location : Last night the light was that lovely deep purple it used to be, November afternoons, over Paris. It was so soft and gentle and it made me want to cry
Accounts : marla, konstantin, Arabella, DAGMAR & pheonix
Name : boo
Besides isn't it more exciting when you don't have permission?
Carmen Venera Grimaldi

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Apr 09, 2017 12:36 am



Na, kai visą gyvenimą tikriausiai tik ir smaginosi, nekreipdamas į nieką labai dėmesio, tai nenuostabu, kad dabar iškilus tokiai rimtai bėdai negali suvokti, kaip jaučiasi. Carmen tokia lengvabūdiška nebuvo. Toli gražu ne. Tikriausiai dėl to, kad nebuvo menininkė... O Aramis tai konkrečiai išskridęs į savąjį pasaulį su savo gyvenimo normom. Bet vat nesugeba Venera suprasti, kaip tokie dalykai gali jam nerūpėti. Na, iš veido matėsi kažkoks sumyšimas, bet tikrai nemanė, kad jam nuoširdžiai rūpi šitas negimęs vaikelis. Nes tikriausiai jei ir Carmen būtų nepersileidusi, o tiesiog pranešusi, kad yra nėščia, iš Isaaco tikriausiai būtų išgirdusi pasiūlymą abortui. Juk jis nesiruoš būti taip staiga tėvu. Ir dar su random moteryte. Na, bet čia jau taip giliai nereikia kapstytis, nes Grimaldi jau ir taip užteko, kiek čia pamatė per pastaruosius susitikimus.Tai tik stebi pati akies krašteliu jį ir jaučia kaip jam nebesmagu čia darosi sedėti, tikriausiai tarsi ant adatų buvo visą laiką. Pati tik gurkšteli dar kavos ir įkvepia giliai oro, jau visiškai nusiraminusi su tuo verkimu. O šiaip tai ji visiškai nerami viduj. Jei galėtų, tai išvartytų visus tuos stalus su kėdėmis, palikdama visišką betvarkę. Bet vient tik tam, kad kažkiek išleistų tą pyktį iš savęs, kurio tiek daug susikaupė per visas dienas. Norėjosi viską išrėkti ant kokios nors kalno viršūnės. Staiga pastebėjusi kaip jis čia atsistoja, suraukia kaktą, bandydama suprasti, ką ir vėl čia jis nori padaryt, bet galu gale tiesiog cakteli liežuviu ir nuleidžia savo žvilgsnį kažkur į stalą, susikryžiuodama pirštus ant pilvo. Eilinis Isaaco pabėgimas nuo vos rimtesnio klausimo. Nieko naujo.
- Kada nors tu nustosi nuo visko bėgti? Nejau toks silpnas esi ,kad susitaikytum su realybe? - pakėlusi akis į Lefevre, pasiteiravo. Tačiau nepiktybiškai, labiau iš jos galima buvo išvysti nusivylimą. - Aš tiesiog uždaviau klausimą. Senai norėjau užduoti, bet ,kad tu neturi net drąsos man atsakyti tai akis į akį, mane labai liūdina, - nenutraukdama akių nuo vaikino, stebi jį ir negali patikėt į kokį mėšlą ji vėl įlipo. Nu būtinai jai reikia įsivelt į kažkokius painius jausmus, iš kurių ištrūkti ne taip jau ir lengva. - Aš galvojau, kad pasikalbėsime kaip suaugusieji, tačiau tau visai ne tas galvoje. Tau tikriausiai tokie dalykai neturi nei trupučio reikšmės ir to aš negaliu suprasti. Negaliu suprasti, kaip tau nerūpi net t a v o negimęs kūdykis. Tikriausiai jei tai išgirstum iš kokios Camės, tai nedelsiant susirūpintum , - pavartė dramatiškai akis dar parodydama, kad dėl visko pyksta ir kažkiek net pavydi. Gerai, kad nežino, jog jie dar bendrauja, nes tikrai nesmagu būtų tai išgirsti ar pamatyti. Per daug ir taip jos širdis dabar kenčia. Nereikia čia ir dar skausmelių. - Atleisk, kas pasiūliau susitikti, - atsistojo, patraukdama kėdę atgal ir pasiėmusi savo rankinę, persimetė per petį. Paėmė burbono savo stiklinę ir išgėrė viską ant karto. - Sėkmės tau tavo įsivaizduojamam pasaulėly, - trumpai užmetė akį į Isaacą. Pastatė taurę ant stalo ir iš piniginės išsitraukė porą stambių kupiūrų. Pametė ant stalo ir paėjo kelis žingsnius, išėjimo link. - Nusipirk ką nors gražaus, - palinkėjo dar prieš išeinant ir užsidėdama nuo saulės akinius, nukaukšėjo savais keliais, kol iš vis neptratrūko matydama jo veidą. Jau viduj verdė kraujas nesveikai po jo to paskutinio klausimo. Nu visiškas akibrokštas. Kaip gali taip šūdinai su ja elgtis keikvienąkart. Užteks. Tik nebe šį kartą. Priėjusi gatvę, palaukė porą minučių savo vairuotojo ir įsėdusi į mašiną, paprašė, kad nuvežtų ją namo. Taip ir išvažiavo savais keliais.
Back to top Go down
avatar

Sometimes I think, sometimes I don't.
Priority : Make art, not war.
Posts : 2930
Location : What are you really seeking? Freedom: to want nothing, to expect nothing, to depend on nothing
Sometimes I think, sometimes I don't.
Isaac Aramis Lefèvre

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Apr 09, 2017 12:47 am



Nepatiko čia šita Carmensitos pusė Isaacui, kuri jam moralus skaito.. labiausiai nepatinka todėl, kad jis pats žino, kad yra tikras maratonininkas kai kalba eina apie problemų sprendimą, kuris turėtų būti susijęs su jo pačio vidumi. Ir dar ta Camė vėl čia kažkaip atsiduria... konkrečiai vėl būtų turbūt pradėjęs rėkti ir esmė, kad ne dėl tos rudaplaukės čia visas kortas maišančias, o dėl to, kad jam matai nerūpi kūdikis. ta prasme, toks piktas vėl jaučiasi. ir kiekvieną kartą va šitaip su ta Carmen. Bent jau kažkokius jausmus tai akivaizdu, kad jame žadina. Visas perpykęs dar pasižiūri į tuos pinigus ir eina lauk, bet dar atsitrenkia neblogai iš smūgio į padavėją, kuris nešėsi kažkokią sriubytę kažkam, tai dar skendi kažkokiose gėrybėse... Tačiau kažkaip susilaiko ir nueina visas piktas lauk.
Back to top Go down
avatar

Guest
Svečias

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Jul 30, 2017 1:15 pm


Kokia gi popietė be gero vyno? Vos pasiekusi mėgstamiausią, gana atokų staliuką, mėgstamiausiame restorane, Viktorija nieko nelaukdama užsisakė gero, brandinto bordo vyno taurę. Kol pirminis užsakymas keliavo, tamsiaplaukė patogiai įsitaisė minkštoje kėdėje, užsikeldama koją ant kojos. Ant stalo padėtas meniu taip ir liko nepaliestas. Castro čia pietauja beveik kasdien, tad ieškoti norimo patiekalo tikrai nereikėjo.
Ilgai neteko laukti, kai vyno taurė pasiekė moters staliuką. Viktorija, lengvai palinkusi į priekį, dviem pirštais suėmė taurę, ir priartinusi ją prie veido, lengvai pauostė išsiilgto aromato. Padavėja nejaukiai stoviniavo prie staliuko, stebėdama šį kiek keistą ritualą, kol Castro atsitokėjo ir padiktavo tolimesnį užsakymą.
Likusi prie staliuko viena, moteris atsivertė ant staliuko krašto gulėjusį eskizų žurnalą. Gera verslininke, ar tikra dizainere Viktorija negalėjo vadintis, nes madų šou su savo vardu ji nerengė, o klientai, išsirinkę būtent Castro darbus yra arba jos, arba jos sužadėtinio draugės ar draugų žmonos. Tačiau kurti moteriai visad patiko. Ypač, kai Dagmar toks užsiemęs savo verslu, kad naujajai sužadėtinei skyrė mažai laiko. Tai tarsi mažas hobis, užkemšantis spintą papildomais skudurais. Galbūt, kada nors, Victoria Secret nustelbs Victoria Castro darbai.
Tol kol maistas gaminosi, tamsiaplaukė lėtai vartė vakarinių suknelių eskizus, dar kartą juos įdėmiai peržvelgdama, vietomis pataisydama detales ar išvaizdą. Tobulumo siekianti Castro, ne kartą perverčia sukurtus eskizus, kad kiekviena detalė būtų unikali ir kitokia, prieš piešinėlius ant popieriaus paverčiant tikrais drabužiais.
Back to top Go down
avatar

Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Posts : 73
Now my life is sweet like cinnamon, like a fucking dream I'm living in
Amélie Cosette Delpy

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Jul 30, 2017 1:29 pm


Pietūs buvo geriausia dienos dalis, bent jau taip manė Amelie, kadangi bent trumpam atitrūkdama nuo darbo galėjo pravėdinti galvą. Už tai, kad ji dirba su ligoniais, merginai ko gero turėtų skirti bent trejetą valandų atsikvošėti ir ramiai papietauti, tačiau viso labo ji turėjo tik valandėlę per kurią ne daug ką galėjo padaryti, viso labo tik greitai pavalgyti, išgerti kavos ir surūkyti cigaretę.
Le Meurice restoranas buvo dažnas jos pasirinkimas. Maistas čia nuostabus ir atitinkantis visus standartus, o dar koks vaizdas tiek sėdint viduje, tiek lauke. Delpy šią popietę, kadangi oras buvo pasakiškas, pasirinko sėdėti šildant saulutei, todėl netrukus jau žengė tarp stalelių lauke. Pasitaisydama rankinę ant peties, Cosette šiek tiek susierzinusi pakreipė lūpas žvelgdama į tolimą, savo mėgstamiausią stalelį, kurį užėmusi buvo kažkokia mergina tamsiais plaukais. Cosette tikrai neketino kelti kažkokio skandalo dėl to, tikrai ne, ši tik įdomumo dėlei nusprendė praeiti pro stalelį, pažiūrėti, kas gi karaliauja prie jo. Kilstelėjusi smakrą aukščiau, dėliodama kojas ši pasiekė stalelį, žvilgsniu dar spėdama išsirinkti kur pietaus kai patenkins smalsumą, o tada maloniai nustebo. Per daug nerodė emocijų, tik kilstelėjo antakius ir blankiai šyptelėjo.
-Victoria, nė nepažinau iš tolo.
Back to top Go down
avatar

Guest
Svečias

PostSubject: Re: staliukai lauke   Sun Jul 30, 2017 2:05 pm


Balsas, suskambėjęs pašonėje, tarsi gražino Viktoriją į realybę, iš savo fantazijose susikurto pasaulio. Pirmas dalykas, prieš pakeliant akis, buvo nuostaba, nes tamsiaplaukė yra ganėtinai uždaras žmogus, mėgstantis būti vienas, o ne apsuptas aplinkinių ir dar dėmesio centre. Tačiau kai akys atsiraukė nuo eskizo, kuriame pieštuku ryškino linijas, ir pamatė šalia stovint Amelie, nuostaba pamažu išgaravo o veide pasirodė nežymi šypsena.
- Matyt būsiu turtinga,- tyliai, lyg sėdėtų bažnyčioje, be abejo švelniai prabilusi Victoria tik pagilino savo šypsnį, kuris išreiškė šiokį tokį sarkazmą. Pati Catro gal ir nesimaudė banknotų vonioje, tačiau Dagmaro pinigų užteko jiem abiem, štai čia tamsiaplaukė ir įžvelgė ironiją.
- Prašau, prisėsk, atrodo, ne man vienai šis staliukas labai patinka,- padėjusi pieštuką ant sąsiuvinio ir jį užvertusi, Viktorija grakščiu rankos mostelėjimu parodė kėdę priešais, ta pačia ranka, sugrįždama prie taurės, iš kurios, visai netrukus, moteris atsigėrė mažą gurkšnį raudono gėrimo.
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: staliukai lauke   


Back to top Go down
 

staliukai lauke

View previous topic View next topic Back to top 
Page 2 of 3Go to page : Previous  1, 2, 3  Next

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Le Meurice restoranas-